Ko gero, išskyrus Berlyną, labiau „politizuoto“ Vokietijos miesto už Miuncheną nerasime. Bavarijos sostinės pavadinimas kilęs nuo nekalto „munich“ – „vienuolis“, nes čia VIII a. buvo pastatytas Teherno vienuolynas, kuris XII a. buvo apjuostas siena, ir tik 1507 m. miestas tapo Bavarijos centru.
Taip Miunchenas prarado atsiskyrėlio miesto bruožą ir naujaisiais amžiais į Europos gyvenimą išsiveržė su baisia imperine ir nacistine jėga. Politikos apžvalgininkas siūlo pasekti jos srovenimą, bent jau pastarąjį šimtmetį.
Tie nekalti vienuoliai...
Tiesą sakant, mane domino Miuncheno istorija, susijusi su garsiuoju 1923–ųjų „Alaus puču“, lemtinguoju 1938 m. Miuncheno sąmokslu, skandalingomis 1972 m. olimpinėmis žaidynėmis ir šio amžiaus Miuncheno konferencijomis, kurių šiųmetė, 47–oji, vyksta štai šiomis dienomis – vasario 4–6 d.
Bet grįžkime šiek tiek atgal. Bavarija – ši didžiausia ir, ko gero, turtingiausia dabartinės Vokietijos žemė – nuo seno buvo Romos imperijos administracinis vienetas, iki 1805 m. turėjo savarankiškos kunigaikštystės statusą, o iki 1918 m. buvo vadinama karalyste, po revoliucijos tapo Vokietijos imperijos dalimi. Iš vienuolių miestelio Villa Munichen Bavarijos sostinė išsiplėtojo iki didžiulio 1,35 mln. gyventojų turinčio didmiesčio. Daugelis turistų Miuncheną žino iš didžiulių spalio mėnesį vykstančių „Oktoberfest“ alaus švenčių. Jos prasidėjo 1810 m. spalio 17–ąją, kai Bavarijos princo Ludwigo (vėliau – karaliaus Ludwigo I) ir princesės Theresos Sachsen–Hildburghausen vestuvių garbei šalia miesto esančioje pievoje buvo surengtos žirgų lenktynės.
„Alaus pučas“ ir pūsta suknelė
Bet XX a. buvo vokiečių nacijos pakilimo laikotarpis, ir vokiškas alus 1923 m. buvo panaudotas politiniams tikslams (dėl didelės infliacijos alaus šventės tais ir kitais metais nebuvo rengiamos). Vėlų lapkričio 8–osios vakarą apie 3000 nacionalsocialistų į miesto alaus namus susirinko pasiklausyti, ką kalbės Bavarijos premjeras G. von Kahras. Čia Adolfas Hitleris, šaudydamas į lubas iš pistoleto, visiems paskelbė, kad Vokietijos ir Bavarijos vyriausybės netenka įgaliojimų, o valstybės kancleriu ir laikinosios vyriausybės vadovu skelbiamas jis pats. Bavarijos vyriausybei pavyko išvaikyti pučistus, per susirėmimą žuvo 16 nacistų ir 3 policininkai. A.Hitlerio Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSDP) netrukus buvo uždrausta, jos vadovas už perversmo organizavimą suimtas ketveriems metams, bet po metų paleistas, kad galėtų ruoštis didžiuliam nacistų skrydžiui.
Miunchenas garsus ir dar viena pikantiška detale. Schelingo gatvėje dabar yra įsikūrusi odontologijos klinika, bet 1920-aisiais, VNSDP įsikūrimo metais, čia buvo A.Hitlerio asmeninio fotografo Hanso Hofmano studija. Kai partija savo gyvavimo pradžioje neturėjo daug lėšų, būtent čia vykdavo jos narių susitikimai. Eva Braun buvo fotografo asistentė ir teigiama, kad A.Hitleris viename susirinkime ją, apsirengusią pūsta suknele, pirmąsyk pastebėjo lipančią kopėčiomis. Kuo šis intriguojantis vaizdelis baigėsi, žinome visi...
A.Hitleris išleido nagus...
Jau kitokią prasmę Miunchenas įgavo po to, kai 1933 m. A.Hitleris atėjo į valdžią ir tapo Trečiojo reicho kancleriu. Garsusis Miuncheno sąmokslas tapo didžiuliu diplomatiniu nacistų laimėjimu, pažadinusiu A.Hitlerio kaip užkariautojo apetitus. 1938 m. rugsėjo 29–30 d. Miunchene vykusioje konferencijoje tuometiniai Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos premjerai Arthuras Neville'is Chamberlainas bei Edouardas Daladier su Vokietijos ir Italijos vyriausybių vadovais A.Hitleriu bei Benito Mussoliniu pasirašė susitarimą atiduoti reichui Čekoslovakijos Sudetų kraštą, kuriame tuomet iš visų 14 mln. gyventojų gyveno apie 3,3 mln. etninių vokiečių. Prieš tai ši Penktoji kolona reikalavo apginti vietos vokiečius nuo valdžios represijų, ir tam A.Hitleris prie Čekoslovakijos sienos buvo sutelkęs 300–tūkstantinę kariuomenę. Jis atmetė kompromisinį Prahos pasiūlymą suteikti Sudetams autonomiją. Praha pagalbos kreipėsi į Maskvą, tačiau SSRS, nors ir sudariusi 1935 m. su Čekoslovakija savitarpio pagalbos sutartį, jau bijojo dėl kažkokių ten Sudetų veltis į konfliktą su Berlynu. Gegužės 30–ąją A.Hitleris slaptame savo generolų pasitarime Juterboge atvirai pareiškė: „Mano siekis – artimiausiu metu sunaikinti Čekoslovakiją, vykdant karinius veiksmus.“ Jis netgi paskelbė, kad operacija „Grun“ („Žaluma“) įvyks ne vėliau kaip spalio 1 d. Teritorinės pretenzijos tuomet skambėjo Vengrijos bei Lenkijos adresu. Tiek Londonas, tiek Paryžius, tiek Maskva buvo bejėgiai.
Taip Miuncheno augintinis ėmė rodyti savo nagus. Diskusijos dėl Čekijoje bei Lenkijoje gyvenančių etninių vokiečių teisių trunka ir šiandien.
Dar vienas „Juodasis rugsėjis“?
Peršokime septyniais dešimtmečiais į priekį. Miuncheno vardas vėl pasirodė pirmuosiuose spaudos puslapiuose, nors apie sportą paprastai juose rašoma pabaigoje. 1972 m. šiame Bavarijos mieste surengtas olimpines žaidynes užtemdė kruvinas radikalios palestiniečių grupuotės „Juodasis rugsėjis“ išpuolis prieš Izraelio sportininkus. Rugsėjo 5 d. (kokie lemtingi Miunchenui tie rugsėjai!) palestiniečių teroristai įkaitais paėmė 11 sportininkų iš Izraelio ir pareikalavo iš kalėjimų paleisti kalinamus jų bendrininkus. Derybos su jais rezultatų nedavė. Įkaitų išlaisvinimo metu jie visi žuvo, taip pat nukautas vienas policininkas ir penki teroristai. Žaidynės nebuvo nutrauktos, tik vieną dieną atidėtos. Negana to, iš jų buvo išvaryti du JAV juodaodžiai, kurie apdovanojimo metu viešai rodė nepagarbą Amerikos himnui.
Kitas skandalas buvo grynai sportinis. SSRS krepšinio rinktinė, kurioje tuomet žaidė ir Modestas Paulauskas, vienu tašku laimėjo prieš JAV rinktinę, bet šį rezultatą užprotestavo ir iki šiol neatsiėmė savo sidabro medalių...
Laisvo žodžio tribūna
Tai buvo gūdūs šaltojo karo laikai. Miunchenas lietuvių atmintyje išliko kaip laisvo žodžio „iš už kordono“ skleidėjas. „Laisvosios Europos“ ir „Laisvės“ radijo stotys, įsteigtos 1950 m. Miunchene („Amerikos balsas“ lietuviškai prakalbo 1951 m. vasario 16 d. – netrukus pažymėsime 60–metį), lietuviškai prabilo 1975 m. Tarnybą įkūrė pabėgėlių iš Rytų ir Vidurio Europos organizacija – Nacionalinis laisvosios Europos komitetas.
Po 20 metų darbo, 1995–aisiais, LE būstinė perkelta į Prahą, bet, 2004 m. JAV Kongresui nutraukus finansavimą, radijo stotis baigė savo egzistavimą. Buvo uždarytos latvių, estų, lietuvių ir dar keturių šalių tarnybos, o paskutinė laida lietuvių kalba transliuota sausio 30–ąją. Netrukus, vasario 27 d., buvo nutraukta ir „Amerikos balso“ lietuviškųjų laidų transliacija. Buvo aiškinami ir politiniai tokių veiksmų motyvai: šaltasis karas išsikvėpė, 1989 m. griuvus Berlyno sienai, santykiai su Rusija gerėja, posovietinės šalys įtvirtina savo nepriklausomybę, Baltijos valstybės įstojo į NATO ir ES...
Senas Miuncheno aidas
Taip XX a. pabaigoje Miunchenas prarado prieštaringą politinę reputaciją. Tačiau naujajame amžiuje bavarų „perkvalifikaciją“ nulėmė naujas reiškinys – atsinaujinusios diskusijos apie saugumą ir įtempimo mažinimą Europoje bei pasaulyje. Nors Miuncheno konferencijos rengiamos nuo 1962 m. (tada daugiausiai buvo nagrinėjami kariniai NATO klausimai, jas organizuodavo Vokietijos krikščionių demokratų partija, 1998 m. finansavimą perėmė šalies vyriausybė), Rytų Europos šalys prisijungė tik 1995 m.
Naujo šaltojo karo šuoru padvelkė 43–ioji Miuncheno konferencija „Globalios krizės – globali atsakomybė“, vykusi 2007 m. vasario 9–11 d. Tuometinis Rusijos prezidentas V.Putinas nutarė atnaujinti to karo retoriką, kuri į istoriją įeis pavadinimu „Miuncheno kalba“. Kai kas ją ėmė lyginti su ugningomis ir mobilizuojančiomis A.Hitlerio kalbomis vokiečių tautai, ypač su viena paskutiniųjų prieškaryje: 1941 m. sausio 30 d. prie Reichstago fiureris ragino sunaikinti bolševikų ir žydų tironiją ir arijų krauju atmiešti didžiulius žmonių arealus į Rytus ir Vakarus (šią kalbą galima rasti www.worldfuturefund.org). Nepraėjus nė pusmečiui A.Hitleris pralaužė SSRS bastionus...
V.Putino akibrokštas Vakarams, kurie tarsi ir davė ženklus Maskvai gerinti santykius, buvo toks pribloškiantis, kad Gruzijos delegacija šią konferenciją palygino su 1938 m. Miuncheno sandėriu, kuris davė impulsą pasidalyti Europą pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribbentropo paktą. Pentagono vadovas Robertas Gatesas po V.Putino kritikos JAV ir NATO atžvilgiu pareiškė, kad „Amerika turi toliau didinti savo karinę galią, nes neaišku, ko galima laukti iš tokių šalių kaip Rusija“. Beveik po pusantrų metų, 2008–ųjų rugpjūtį, Rusijos agresija prieš Gruziją įrodė, kad Maskva iš tikrųjų pasirinko konfrontacijos kryptį. Kitaip sakant, diskusijos Miuncheno konferencijose (per kitus dvejus metus čia jos buvo ramesnės) parodė, kad Bavarijos sostinė vėl tampa kone visos Europos įtampos židiniu.
Niekas negali pasakyti, ar pastaroji konferencija aptirpdė susikaupusius įšalo ledus. Bet akivaizdu, kad prieš trejus metus iš Miuncheno vėl padvelkęs šaltojo karo vėjelis daugeliui primena tą pavojingai kunkuliuojantį vienuolių miestą, kuriame beveik prieš 100 metų savo gūžtą buvo susisukę nekaltumo mantijas nusimetę naujojo pasaulio tvarkdariai.
