Jau ne vienas iš mūsų buvo apžiūrėti Gian Lorenzo Bernini Romoje statytų obeliskų, palypėti į Šv. Angelo pilį, kur paslaptingi Vatikano klerkai apsimeta iliuminatais (o gal ir neapsimeta). Kiti ilgai žiūrėjo Luvre į „Moną Lizą“, stengdamiesi atspėti, kas gi dar ten galėtų būti užšifruota. Ir dabar jau tikrai visi žinome, kas tokie buvo tamplieriai, už ką juos sudegino ir kur gali būti paslėptas Šventasis Gralis.
Paprastai jie užima aukščiausias vietas skaitomiausių knygų topuose, patys madingiausi ir populiariausi paskui save velka ilgiausią perdainavimo, variacijų, parodijų ir perdirbinių šleifą. Jie būna kietais ar minkštais viršeliais, kišeniniai, lentyniniai ir staliniai. Pagal juos statoma filmų, gaminama stalo žaidimų ir piešiama komiksų. Taip, kalbama apie vadinamuosius trilerius – įtempto siužeto dailiosios literatūros kūrinius, tokiems prieš gerą dešimtmetį kolega Arūnas Brazauskas lipino visai žavų ir gan tinkamą lietuvišką „šiurpės“ pavadinimą. Vėliau šiame tekste pabandysime papasakoti, kodėl šis pavadinimas atrodė visai patogus – net gaila, kad kol kas neprigijo.
Pirmąja europietiška „šiurpe“ teoretikai kartais įvardija Homero „Odisėją“. Na, taip, kuo giliau siekia kilmės medžio šaknys, tuo žanras kilnesnis, bet šiaip jau norint tuosyk prie šio žanro ir didumą epinių kūrinių galima būtų priskirti – skandinavų „Edose“ pasiknaisiojus galima rasti visko.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Vakarų populiariosios literatūros kritikai gana griežtai skiria „šiurpės“ ir „paslapties“ (angl. mystery) žanrus. Anot jų, „šiurpės“ esmė – herojus turi sugriauti „blogiuko“ planus (tuo šie kūriniai skiriasi nuo detektyvų, kuriuose kenkėjai nežinomi iki pat pabaigos), o „paslapties“ herojus turi išpainioti mįslę. Kartais, be abejo, „šiurpėje“ esti ir paslapties, o „paslapčių“ romanuose pasitaiko nemažai „blogiukų“. Mes gal dėl to, kad tautinės „šiurpės“ ir detektyvai toli gražu dar masiškai nekurpiami, taip aiškiai žanrų neskiriame. Nors kiek toliau nurodytus ir išvardytus kūrinius, be abejo, iš esmės sieja vienas gamybos receptas. Ir panašu, kad jau turime reikalų su vis madingesniu, o galbūt net ir nauju populiariosios literatūros žanru – istoriniu sąmokslo teorijos detektyvu.
„Šiurpės“ okupuoja lentynas
Mūsų knygynų lentynomis per praėjusius porą metų pergalingai pražygiavo keturi Dano Browno romanai (jų anotacijas labai nesunku sutraukti iki: „veiksmas, veiksmas, veiksmas“). Jiems pavymui atskuodė visos įmanomos slaptųjų draugijų ir šiaip mįslingos istorijos – paskutiniai tamplieriai, jų žiedai, šventovių paslaptys ir visų įmanomų kodų šifravimas bei iššifruotų tekstų užšifravimas iš naujo.
Nagi, apsidairykime, kaip pasaulyje veši sąmokslų, mistikos, pamirštų tekstų ir paslaptingų simbolių sankirtų detektyvai (dar ne visi pasiekė mus lietuviškai): Iainas Pearsas „Likimo pirštas“, Davidas Lissas „Popieriaus sąmokslas“, Mathew Pearlas „Dantės klubas“, Robertas Antonas Wilsonas „Iliuminatų kaukės“ (ir visa iliuminatų trilogija), Katherine Neville „Magiškasis ratas“ ir „Aštuoni“, Frederickas Tristanas „Vatikano mįslė“, Elizabeth Kostova „Istorikas“, Ianas Caldwellas ir Dustinas Thomasonas „Ketverto taisyklė“ – tai tik palyginti neseni kūriniai. Jei būtų noro, šiai temai skirtus puslapius galima būtų užpildyti vien vardijant tokias ir labai panašias knygas.
O juk mes dar tyliai ir pagarbiai į atskirą lentyną iškėlėme maestro Umberto Eco kūrybą, nors skaitytojui akivaizdu, kad ir „Fuko švytuoklė“, ir „Vakarykštės dienos sala“ puikiausiai galėtų rikiuotis į vieną gretą, tačiau „Rožės vardas“ gal vis dėlto arčiau grynojo detektyvo.
Nemaža dalis tokios literatūros sukurpta kaip Dano Browno romanų sekiniai, kiti „įgavo antrą kvėpavimą“ ar buvo atrasti užplūdus naujai dėmesio istorinėms sąmokslo teorijoms bangai. Galima būtų tarti, kad gerą dozę populiarumo tokio tipo kūriniams užtikrino Katalikų Bažnyčios prisidėjimas prie viešųjų ryšių kampanijos. Viena rimčiausių pasaulio institucijų labai rimtai sureagavo į romaną ir puolė kruopščiai aiškinti, kur rašytojas „nusigrybavo“ ar tiesiog, švelniai tariant, rašo netiesą. Publika tokiais atvejais dažnai elgiasi griežtai priešingai, nei yra raginama: „jeigu neigia, vadinasi, kažkas tokio ten yra...“
Skaitydamas pirmą ar antrą šio žanro knygas, apie tai, kaip jos sukurpiamos, dažniausiai pagalvoti nespėji, nes skubiai verti puslapius, norėdamas sužinoti, kas tas žudikas maniakas ar kas užšifruota paslaptingosios skrynelės, kurią senelis paveldėjo iš savo protėvio kryžeivio, dangtyje. Kai perskaitai daugiau, pradedi matyti, kokios sudedamosios dalys būtinos šiam patiekalui. Taigi: veikėjai – vyras ir moteris, vienas iš jų paprastai mokslininkas, kitas – vienišas atkaklus kovotojas už teisybę, paslaptinga draugija arba draugijos, tinkamiausios kaip tik tos, kurios susijusios su pasaulinėmis religijomis, iš praeities išlikę tekstai ar daiktai, kuriuose kas nors paslėpta (užšifruota), „blogiukas“ arba „blogiukai“, kurie žino, kaip tuos tekstus ar daiktus panaudoti, kad įgytų valdžią ir galią visame pasaulyje per amžius. Iš esmės lyg ir viskas.
Žinoma, paslaptingi alchemikų kūriniai ir užrašai, paprastiems žmonėms nežinomas uždarų bendruomenių gyvenimas – puiki medžiaga „šiurpių“ kūrėjams.
Alcheminė kelionė ir konklavos prieblanda
Porą „šiurpių“, neseniai pasirodžiusių Lietuvos knygynų lentynose, yra vertos aptarti atskirai – pretekstas galėtų būti ir tas, kad jų autoriai vasario pabaigoje atvyko į Lietuvą ir dalyvavo knygų mugėje, o kiekvienas norintis galėjo jų pasiklausti ir apie rašytojo virtuvės, ir apskritai apie pasaulio paslaptis. Ispano Juano Gomezo-Jurado pati pirmoji „šiurpė“ „Dievo šnipas“, išleista trisdešimt devyniose šalyse, iškart tapo populiari, o vos keturiasdešimties metų sulaukęs radijo ir televizijos žurnalistas galėjo džiaugtis, kad išsipildė jo svajonė – gyventi tik iš knygų rašymo. Raktas į „Dievo šnipo“ populiarumą, matyt, yra du žodžiai – laikas ir kontekstas. Mirus popiežiui Jonui Pauliui II (laiko veiksnys – tai vienas svarbiausių užpraeitų metų įvykių) ir Vatikane (o čia – kontekstas: viena uždariausių pasaulio institucijų) susirinkus Konklavai kažkas vieną po kito ima žudyti kardinolus. Toliau turbūt siužeto pasakoti nedera, kad nesugadintume malonumo dar neskaičiusiems – intriga yra vienas iš svarbiausių tokių kūrinių elementų. Knyga „sukalta“ labai paprastai – tai praktiškai vadovėlinis pavyzdys, kaip reikia rašyti sąmokslo teorijos „šiurpes“, trūksta galbūt tik slaptingų tekstų ar daiktų. Kaip ir visi tokio tipo rašiniai, praryjama per kelias valandas (man užteko maždaug trijų – A.K.).
Kitas Vilniaus knygų mugės svečias – taip pat žurnalistas, dirbęs Vašingtone, Niujorke, Oksforde, Maskvoje ir Londone. Dabar Jonas Fasmanas – žurnalo „The Economist“ apžvalgininkas, nors gal reikėtų sakyti – jau rašytojas. 2005 metais išleista „Geografo biblioteka“ (vokiškai ji, beje, vadinasi „Alchemiko biblioteka“) – kol kas taip pat pirmoji ir vienintelė. Tiesa, rašytojas prisipažįsta, kad dabar rašo panašaus pobūdžio knygą, kurios veiksmas vyksta Maskvoje. „Dievo šnipas“ labiau primena paprastą detektyvą ir tik šmirinėjimas Vatikano šešėliuose jį stumteli į istorinių sąmokslo teorijos romanų pusę, o štai „Geografo biblioteka“ jau visiškai teisėtai galėtų būti priskirtas mūsų čia bandomam apibrėžti žanrui. Jis gerokai sudėtingesnis, daugiasluoksniškesnis. Ir skaityti jį užtrunka gerokai ilgėliau. Mažame Amerikos miestelyje su šia ašarų pakalne atsisveikina keistuolis mokslininkas estas (na, bent šįkart ne aštriadantis lietuvis...). Žurnalistas, turintis parašyti apie jį įprastą nekrologą į miestelio laikraštuką, pastebi, kad iš mirusiojo buto tarsi dingo kažkokie daiktai. Ir vėlgi – kad neatbaidytume dar neskaičiusių, siužeto toliau nepasakosime. Tik reikia pasakyti, kad tų dingusių daiktų istorijos sudaro antrą romano sluoksnį, kuris iš esmės „alchemišku“ būdu pakeičia šią „šiurpę“ ir paverčia ją kažkuo didesniu nei tiesiog intriguojantis pasakojimas.
Kodėl „šiurpes“ labai dažnai rašo žurnalistai – dar vienas įdomus klausimas. Galbūt dėl to, kad moka dirbti su medžiagos gausa ir žino pamatinius skaitytojo intrigavimo principus.
Amžini vaikai
Kažkada labai seniai domėdamasis miesto folkloru rinkau siaubingus vaikų pasakojimus. Pamenate: „atiduok širdį!“, „juodoji ranka jau prie tavo durų“, „vaiko karstelis baltame kambaryje“ – visi turbūt tokius esame pašnabždom pasakojęsi tamsiais vakarais prie laužo ar palapinėje. Be kita ko, būtent asociacijos su intriguojančiais, siaubingais ir paslaptingais vaikų pasakojimais leistų apginti lietuviškojo termino „šiurpė“ teisę gyvuoti.
Kodėl „šiurpės“ tokios populiarios? Manau, atsakymas paprastas. Greičiausiai dėl to, kad mes visi liekame bent truputį vaikai. Prisipažinkite – juk jūs irgi kažkada kūrėte slaptąsias draugijas, šifravote laiškus suolo draugams, rodėte tik jums ir dar trims bičiuliams žinomus slaptus ženklus ir paišėte neegzistuojančių valstybių herbus.
Šitos kūrybos šaknys taip pat siekia tautosaką – tuos laikus, kai pati žmonija dar buvo iš esmės vaikas, na, bent jau paauglys. Ir jeigu išardytume visas mūsų perskaitytas „šiurpes“ į sudedamąsias struktūrines dalis, atrastume, kad tokio kūrinio struktūra paprastai gana tiksliai pakartoja stebuklinės pasakos pačią bendriausią sandarą. Užtektų atsiversti jau 1928 m. išleistą Vladimiro Propo studiją „Pasakos morfologija“ – ir viskas kaip ant delno. V. Propas aprašo per trisdešimt stebuklinės pasakos struktūrinių elementų, kuriuos įvairiai komponuojant sukurta visa galybė pasakų. Kai kurie iš jų: herojus gauna užduotį, herojus susitinka nepaprastą pagalbininką, herojus randa stebuklingą daiktą ir taip toliau. Ar tikrai neprimena mūsų per naktis skaitomų „šiurpių“?
Pasakos žmogui reikės visada (čia, beje, slypi ir „Žvaigždžių karų“, ir „Žiedų valdovo“ populiarumo paslaptis). Ne pamokslo, ne nusikaltimų kronikos, ne instrukcijos, o pasakos – tiesiog istorijos, kuriai mielai atiduotum gabalėlį savo gyvenimo laiko. O istoriniai sąmokslo teorijų romanai, mano galva, dar ir neabejotinai naudingi švietimo požiūriu. Na, ar tikrai daug kas žinojo apie skulptorių Bernini prieš pasirodant „Angelams ir demonams“, o ar būtų sulaukusi šitiek dėmesio įvairiapusė Leonardo kūryba, jei ne „Da Vinčio kodas“?
