Per metus mūsų šalyje užsikrėtusių žmogaus imunodeficito virusu padaugėjo keletu šimtų. Vieni sužino kraupią diagnozę ankščiau, kiti praėjus kuriam laikui, kai kuriais atvejais virusui pasiekus jau kritinę ribą. Infekuoti žmonės pasakoja, besijaučiantys atstumti visuomenės.
„Tikrai nesinori viešinti savo statuso, nes sakau, išsilavinę žmonės, o bijo imti, atsiprašant, už tos pačios durų rankenos, kaip ir tu. Tai, ką tu gali pasakyti, jis bijos net šalia mašinoje sėdėti. Stigma jaučiasi labai“, – pasakojo ŽIV sergantis vyras.
Vyras neslepia gyvenime padaręs daug klaidų. O prieš penkiolika metų išgirsta žinia, kad serga ŽIV jį tiesiog pribloškė, dar ir dabar vyras nežino, kur ir kaip užsikrėtė.
„Manyčiau, kad per narkotikus, vartojau narkotikus, švirkščiamuosius, manau, kad tai. Gal net įkalinimo įstaigose, nežinau“, – sakė jis.
Net 54 procentai mūsų šalyje infekuotų živ, švirkštėsi ir kitaip vartojo narkotikus. Kita didelė dalis užsikrėtusiųjų – buvę arba esami kaliniai. Yra ir kitų pavienių atvejų. Ir didelė dalis jų – gyvena tarp mūsų.
„Ir mokytojų, ir studentų tarpe. Yra įvairiausių žmonių, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą. Žmogus net nepasakytų, bet žmogus turi baimę, bijo dėl vaikų dažniausiai, bijo dėl vaikų, kad nesužinotų mokyklose, kad vaikų nepaimtų“, – tikino Paramos fondo „Rigra“ vadovė Gražina Aleksaitienė.
Dirbantieji su infekuotais asmenimis prisipažįsta, kad baimė kamuoja ne tik didelę dalį visuomenės, išgirdus apie šalia esantį ir sergantį ŽIV žmogų, tačiau kartais net pačius medikus. Ką jau kalbėti apie užsikrėtusiųjų antrosios pusės paieškas.
Žinau vyriškis, šeima paliko, sužinojus, kad jis turi ŽIV virusą ir ieškojo draugės. Buvo ant tiek sąžiningas, kad visoms prieš lytinius santykius pasisakydavo. Tai turbūt kokia gal dešimta mergina, kuri dabar su juo draugauja, priėmė jį tokį, koks yra“, – pridūrė G. Aleksaitienė.
Gydantis nuo ŽIV ir geriant vaistus, anot medikų, partneriai turi tik teorinę galimybę apsikrėsti, realiai jos praktiškai nėra. Pirmieji ŽIV simptomai anot medikų, panašūs į gripo. Vėliau, penkerius-septynerius metus, simptomų jokių nėra iki tam tikros ribos.
„Pradeda jausti tik tada, kai imunitetas pasiekia tą kritinę ribą, tai gali karščiuoti, kristi svoris, prakaituoti naktimis, ką labai svarbu pastebėti, na o toliau nesigydant, pradeda sirgti oportunistinėmis infekcijomis, tokiomis, kur normaliai žmogus turi apsaugą, kurio imuninė sistema apsaugo, tuberkulioze, sunkiais plaučių uždegimais“, – teigė gydytoja-infektologė Raimonda Matulonytė.
Didžiausia bėda, anot medikų, žinių apie ŽIV trūkumas. Jų trūksta ne tik sergantiesiems.
„Liečiant pacientą, jį apžiūrint, rizikos nėra jokios. Lygiai tas pats kaip ir visuomenėje, plinta dviem keliais: per kraują ir lytiniu keliu, tai čia kraujo būtinas kontaktas. Arba ant pažeistos gydytojo odos“, – kalbėjo R. Matulonytė.
Nuo praėjusių metų valstybė kompensavo ŽIV gydymą vaistais. Ir nors visiškai išgydyti šio viruso medicininių galimybių nėra, imuniteto nykimo stabdymui, nuolat vartojant vaistus, kelias gali būti užkirstas. Šiuo metu mūsų šalyje užsikrėtusiųjų yra 3133, septyni iš jų – vaikai.
