Gruodžio 19 d. Vilniuje Meno rinkos agentūra surengė antrą oficialų komercinį meno aukcioną. Jam buvo pasirinktas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejaus tolerancijos centras, esantis Naugarduko gatvėje. Šiame pastate kadaise veikė daugeliui sovietmetį dar prisimenančių vilniečių pažįstamas „Pionieriaus“ kino teatras, rodęs filmus apie nerūpestingos vaikystės nuotykius ir leniniečių žygdarbius.
Po rekonstrukcijos pastatas beveik neatpažįstamai pasikeitė ir prireikė kelių minučių susivokti, kad aukciono veiksmas vyks senojoje kino salėje. Jos galimybes organizatoriai tinkamai išnaudojo, siūlomų paveikslų nuotraukas projektuodami ant medžiagos scenos gilumoje. Tris dienas prieš tai aukcionui siūlomi paveikslai buvo eksponuojami toje pačioje Tolerancijos centro salėje, kuri tiek ekspozicijai, tiek pačiam aukcionui tiko labiau negu Arsenalo menė.
Po pirmo aukciono nesėkmės Meno rinkos agentūra pasirinko bene tinkamiausią aukcionams prieškalėdinį laikotarpį, kai žmonės skaičiuoja ne tiek pinigus, kiek dovanų adresatus, nepamiršdami ir savęs. Antram aukcionui pristatyti darbai taip pat buvo priimtinesni publikai ir sulaukė gerokai didesnio jos dėmesio. Dalyvių ir žiūrovų, kurių šįkart buvo maždaug 50, dėmesiui pateikti 26 autorių (iš kurių 17 jau mirę) kūriniai. Buvo parduoti 19 iš 48 tapybos, piešimo, grafikos, tekstilės ir skulptūros darbų. Aktyviai dėl darbų varžėsi 4–5 aukciono dalyviai.
Antrasis aukcionas tęsėsi dvi valandas ir buvo dviejų dalių. Per pirmąją vyko įprasti kainų kėlimai, o antra dalis buvo skirta atvirkštiniam procesui – kainų mažinimui iki iš anksto nepaskelbtos galutinės kainos – kuris dar vadinamas „blicu“. Kita „blico“ taktika yra skelbti mažiausią galimą darbo kainą tikintis varžytinių aukštyn (ji buvo improvizuotai panaudota skelbiant kelių paskutinių darbų kainas). Ši dalis buvo numatyta kaip netikėtumas, apie kurį aukciono vedantysis Algimantas Čekuolis prasitarė aukciono pradžioje, bet įpusėjus pirmai daliai dėl žiūrovų replikos jis buvo priverstas apie „blicą“ pranešti anksčiau. Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad A. Čekuolis televizoriaus ekrane atrodo žymiai geriau negu aukciono vedėjo tribūnoje, kur reikia ne tik greitos orientacijos, bet ir paprasto gero pardavėjo sugebėjimų. Antrosios dalies metu buvo parduoti 6 darbai, tačiau „blicas“ nepasiteisino. Atrodė, kad aukciono dalyviai arba jau buvo apsisprendę, arba nelabai suprato šio „išpardavimo“ tikslo, jis vyko paskubomis ir beveik visi jo metu nupirkti darbai buvo iš pigesnių.
Iš 13 per pirmąją aukciono dalį nupirktų darbų 5 susilaukė didesnio dalyvių dėmesio ir buvo galima mėgautis senas tradicijas turintiems aukcionams įprastomis kelių pretendentų varžytinėmis dėl galutinės kainos, kuri vis dėlto nei karto nepakilo dvigubai. Prano Griušio „Baltas arklys II“ „iš po plaktuko“ buvo parduotas už 4200 litų (katalogo nr. 5, pradinė kaina 3400), Rimvido Jankausko Kampo abstraktas be pavadinimo – už 8200 litų (katalogo nr. 12, pradinė kaina 4600), Rimvydo Jankausko Kampo „Antano Samuolio darbo „Geltona moteris“ kopija“ – už 10100 litų (katalogo nr. 13, pradinė kaina 7500), Kazio Šimonio „Priekalnės“ – už 7200 litų (katalogo nr. 36, pradinė kaina 6000) ir Kazio Šimonio „Miškas“ – už 10400 litų (katalogo nr. 37, pradinė kaina 6000). Brangiausiai buvo parduoti du darbai, kurių kiekvieno kaina pakilo tik vienu laipteliu iki 12500 litų – Adomo Galdiko „Moteris bažnyčios prienavyje“ (katalogo nr. 6, pradinė kaina 12000) ir Jamonto Bronislovo „Peizažas“ (katalogo nr. 44, pradinė kaina 12000). Neįvertintas liko brangiausias aukciono paveikslas – Maxo Bando „Upės peizažas“ (katalogo nr. 2, pradinė kaina 15000), susidomėjimo nesukėlė ir „blico“ metu iki 13500 litų nukritusi jo kaina. Vėl be dėmesio liko skulptūros, antrajam aukcionui buvo pateikti du Vladimiro Kančausko darbai.
Remiantis šio aukciono rezultatais jau galima daryti tam tikras išvadas apie publikos skonį. Iš vienos pusės, aukciono dalyvių pasirinkimai nestebino. Absoliuti dauguma (išskyrus du) nupirktų paveikslų – figuratyvai, daugmaž priimtinai ir suprantamai vaizduojantys lietuvio akiai mielą gamtą, gyvūnus, moteris, mamas, vaikus ir šunelius. Pavyzdžiui, iš trijų Adomo Galdiko darbų nenupirktas liko dėmesio vertas abstraktas „Kompozicija“ (katalogo nr. 8, pradinė kaina 9000), nors „blico“ metu jo kaina nukrito iki 7500 litų. Atitinkamai, atsižvelgiant į tokį publikos skonį ir buvo surinkta kolekcija antrajam aukcionui. Iš kitos pusės, nustebino ribotas publikos sugebėjimas įvertinti komercine prasme gerus kūrinius, pasirinkti tinkamas investicijas. Po aukciono Meno rinkos agentūros direktorė Simona Makselienė sakė, kad kaip pelningą investiciją būtų rekomendavusi tris darbus, kurie nebuvo nupirkti: Maxo Bando „Upės peizažą“, Leonardo Tuleikio „Medžius pavakary“ (katalogo nr. 39, pradinė kaina 7000, „blico“ kaina 6000) ir Kazės Zimblytės „Kompoziciją“ (katalogo nr. 46, pradinė kaina 10000, „blicui“ pasiūlyta nebuvo). Rimvydo Jankausko Kampo pasisekimo buvo galima laukti po pirmojo aukciono, kur brangiausias parduotas darbas buvo jo darbas be pavadinimo (17500 litų). O faktas, kad aukcione perkami abstraktūs jo darbai teikia vilčių ir kitiems šia kryptimi dirbantiems menininkams.
Prisvilusio pirmo blyno taisyklė pasiteisino ir lietuviškų aukcionų atveju. Po pirmojo nesėkmės antrasis buvo gerokai įdomesnis ir komerciškai sėkmingesnis. Organizatoriai sugebėjo išlaviruoti tarp tradicinio publikos skonio ir įdomių darbų parinkimo, nors didesnių siurprizų vis dėlto nebuvo. Taip pat vėl trūko reklamos ir viešųjų ryšių žingsnių, to, ką apima stebuklingas šiuolaikinis žodis „komunikacija“ ir kas neabejotinai užtikrintų didesnį dalyvių srautą. Tai techniniai dalykai, sunkiau bus formuoti publikos meninį skonį (komercinę uoslę) ir visuomenės nuostatas meno rinkos atžvilgiu. Bet kuriuo atveju tęsti būtina.
