Tęsinys. Ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId., IVd., Vd., VId., VII d.
Mano išvažiavimas į Norvegiją užsitęsė kaip reikiant – balandžio vidurys, už lango žalia, o aš vis dar laukiu, kol susiruoš mano kompanionas. Prisipažinsiu, mane vis dažniau pradėjo kamuoti abejonės. Vieną rytą paskambinęs savo būsimų darbų partneriui jau ruošiausi su juo šnektelėti rimčiau, kad išsiaiškinčiau jo tokio delsimo priežastis. „Ramiai, nesiputok, nupirkau naują autobusą. Tuoj atvažiuosiu pas tave.“ – žvaliu ir energingu balsu nuramino mane Laimis.
Po pusvalandžio prie mano namų atvažiavo Laimis. Nusiskutęs, žvalus, energingas ir su naujai nupirktu mikroautobusu. Pasidarėme kavos, ir aptarėme jo naująjį pirkinį. Autobusas nors ir toli gražu ne naujas, tačiau pasitaikė labai padorus. Tvarkingas, o jo komplektacija tiko mūsų būsimo darbo specifikai. Laimis papasakojo, kad per kelias dienas galinėje mikroautobuso dalyje sumeistraus įrankiu dėtuvę, parodė kur įmontuos kompaktišką viryklę. Apšnekėjome, kaip įrengsime miegamas vietas. Na o svarbiausia, galutinai sutarėme, kad išvažiuojame ne vėliau, kaip po savaitės. Sutarėme, kad dieną-dvi prieš kelionę užsakysime kelto bilietus.
Aš kelionei pasiruošęs buvau jau seniausiai. Maisto atsargos paruoštos, kokius drabužius susidėti į krepšį irgi žinojau. Nusipirkau bloką cigarečių ir sėdau prie savo lietuviškų darbų. Kadangi kelyje praleisiu porą dienų, reikėjo šiek tiek padirbėti į priekį, kad vienam iš lietuviškų naujienų tinklalapių užpildyčiau savo redaguojamą rubriką bent keletui dienų į priekį. Aš turėjau gražią viziją, kad išvažiavęs sugebėsiu vienu metu dirbti du darbus – dienomis dirbsiu norvegų rinkai, o vakarais rašysiu Lietuvos darbdaviams. Taip aš ne tik neatitolsiu nuo savo profesinės bendruomenės, bet ir turėsiu ką veikti vakarais svetimoje šalyje.
Savaitė prabėgo akimirksniu. Penktadienį paskambinau Laimiui. Jis tradiciškai atidėjo kelionę dar savaitei, sutarėme kad paskambinsiu jam kitą penktadienį. Na, gerai. Ilgai laukęs dar palauksiu. Tačiau po savaitės, kitą penktadienį jis jau neatsiliepė. Neatsiliepė jis ir šeštadienį. Kitą dieną paskambinau vienam iš savo draugų ir paprašiau, kad mane nuvežtų į gretimą miestelį iki Laimio namų. Sėdome į automobilį ir po pusvalandžio jau buvome prie Laimio daugiabučio. Mikroautobuso nesimatė, nesimatė ir prie laiptinės amžinai stovėjusio Laimio „Mercedes-Benz“. Bloga nuojauta sustiprėjo. Užėjau ir paskambinau į Laimio buto duris. Netrukus viduje pasigirdo žingsniai ir duris atidarė Laimio motina. Garbaus amžiaus moteriškė du dar labai gyvomis akimis, buvusi nedidelio miestelio motina, mane iš karto pažino ir pakvietė užeiti į koridorių.
„Vaikeli, Laimis prieš nepilną savaitę išvažiavo. Dabar jis jau Norvegijoje. Ir grįš čia tik vėlyvą rudenį.“ – pasiramstydama lazdele man išklojo Laimio motina ir pasiūlė man arbatos. Kokios, po velnių, arbatos... Žinoma, aš nujaučiau kažką negero, tačiau kad viskas pasisuktų šitaip? Kam taip vedžioti už nosies? Aš puikiai suprantu, kad gali pasikeisti planai, aplinkybės. Bet juk žmogui duota kabos dovana. Paaiškink, pasakyk. Tikrai būčiau supratęs. Na o dabar gavosi tikra ragų ir kanopų kontora, kaip kažkada išsireiškė rusų satyros grandai Ilfas ir Petrovas. Parvažiavau namo, per pusvalandį surūkiau turbūt pusę pokelio cigarečių. Ką dabar daryti? Reikia ieškoti kito sprendimo. Ir labai greitai.
