„Žmonės turi suprasti, kad paskambinus mums gauti pagalbą visada yra įmanoma, bet norėtųsi, kad tarp mūsų būtų bendradarbiavimas, gražus dialogas“, – tvirtina BPC operatorė Katažyna Jachimovič. Darbuotojai sutinka, kad vis dar daugybė žmonių piktinasi, kad jiems pranešus apie įvykį jų yra klausinėjama detalių.
Operatoriai sako, kad kai kurie žmonės vis dar nesupranta, kad numeris 112 skirtas pranešti apie skubius įvykius, o paskambinus reikia stengtis atsakyti į jiems užduodamus klausimus, norint užtikrinti greitą pagalbą. Interviu darbuotojai dar kartą pabrėžia svarbiausius dalykus, ką pranešėjas turėtų žinoti, paskambinęs šiuo skubios pagalbos numeriu.
Šis tekstas – pirmoji pokalbio dalis. Jo metu BPC Vilniaus skyriaus jaunesnieji specialistai K. Jachimovič ir Vytautas Blaževičius sutiko pasidalinti įvairiausiomis istorijomis – nuo primygtinų prašymų iškviesti policiją tam, kad žmogus surastų pamestus raktus konteineryje, iki situacijų, kai su pranešėju teko bendrauti kodais, mat jis negalėjo kalbėti, nes buvo mušamas.
Kitame tekste – antroje pokalbio dalyje – kalbėsime apie nepilnamečių skambučius, jautrias istorijas, susijusias su vaikais ir suaugusiais, plačiai vyraujančius stereotipus apie šią profesiją bei sukylančias emocijas operatoriams, kurias reikia greitai valdyti.
Supainioja su poliklinikos arba taksi numeriu
V. Blaževičius, BPC dirbantis jau septynerius metus, primena, kad BPC teikia neatidėliotiną, skubią pagalbą ir tarpininkauja tarp pranešėjo bei policijos, greitosios medicininės pagalvos (GMP), priešgaisrinės pagalbos ir aplinkosaugos. Numeris 112 veikia nenutrūkstamai – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
„Žmonės dirba po 12 valandų, tai pagrindinė pamaina yra nuo 7 ryto iki 7 vakaro. Po to nuo 7 vakaro iki 7 ryto. Mes priimame pagalbos prašytojo skambutį, surašome jo poreikį, adresą, visus reikalingus klausimus užduodame ir perduodame pagalbos tarnyboms“, – aiškina V. Blaževičius.
Šešerius metus BPC operatore dirbanti K. Jachimovič tvirtina, kad svarbiausia pabrėžti tai, kad šiuo numeriu teikiama skubi pagalba, kai tuo metu žmogui ir jo gyvybei gresia pavojus.
„Dažnai žmonės painioja mūsų numerį su taksi, nesupranta, pavyzdžiui, kad norint užsiregistruoti į polikliniką reikia poliklinikai skambinti, o ne mums. Reikia suprasti ir šviesti visuomenę, kad šis numeris skirtas tik gyvybei gelbėti čia ir dabar.
Skambinantiems ne nelaimės atveju paaiškinu, kad šis pagalbos prašymas nėra pagalbos prašymas ir tiesiog paaiškinu, kad tai nėra mūsų darbas ir mūsų pokalbis yra baigiamas. Retkarčiais pasakome, kad jiems reikia kreiptis į taksi kontaktinį numerį, jei reikia taksi paslaugų, arba tiesiogiai į polikliniką skambintų, jei nori ten užsiregistruoti“, – sako ji.
BPC Lietuvoje yra tik 2 – Klaipėdoje ir Vilniuje. Vienas darbuotojas per savo pamainą atsiliepia nuo 60 iki 200 skambučių. Nors skambučių skaičius kiekvieną dieną skiriasi, kiekvienas centras sulaukia apie 3.5 tūkst. skambučių per parą, taigi sudėjus abiejų centrų skambučius jų būna 6–7 tūkst. per parą.
Pasiteiravus, kada tų skambučių sulaukiama daugiausia, pašnekovai tikina, kad per naujuosius metus įvykių būna daugiausia, tačiau praeitų metų rekordas buvo tada, kai įvairios įstaigos ir mokyklos sulaukė tūkstančių grasinimų dėl padėtų bombų – tą dieną vien per vieną valandą BPC sulaukė apie 2 tūkst. pranešimų.
„Savaitgaliais, šventinėmis dienomis, per pilnatį, Naujuosius metus. Per šalpadienius, algadienius, visi tie dalykai lemia, kada tų skambučių būna daugiau“, – sako K. Jachimovič.
Iš automobilio išlipęs vairuotojas mindė ančiukus, ėjusius per gatvę
Abu pašnekovai noriai dalijosi istorijomis ir labiausiai įsiminusiais skambučiais, kurie išliks atmintyje dar ilgai.
„Labai gerai atsimenu, man šioje situacijoje atsiveria to žmogaus žiauriausi antžmogiškieji faktoriai. Man paskambino pranešėja, kad stovi kamštyje, Vilniaus centre.
Vienas žmogus, stovintis prieš ją, išlipo iš automobilio ir pradėjo trypti su kojomis ančiukus, kurie ėjo per kelią. Man baisiausia buvo ne surasti visą informaciją ir sužinoti apie tą įvykį, man baisiausia buvo tai, ką tas žmogus norėjo padaryti su tais nekaltais ančiukais, kurie norėjo tiesiog pereiti gatvę. Čia man buvo didžiausias šokas ir drebėjo rankos, kad tokių žmonių yra.
Aišku, gal buvo net neįmanoma jam ten jų sutrypti, nes ančiukai yra labai judrūs ir greiti, gal jis ten nė vieno nenutrypė, bet jo norai ir bandymai viską parodo apie jį“, – pasakoja K. Jachimovič.
V. Blaževičius priduria, kad keisčiausi iškvietimai dažnai susiję su gyvūnais, ypač su katėmis.
„Žmogus skambina, sako, kad jo katė negali nulipti nuo medžio viršūnės. Gaisrininkai tokiose situacijose patys sprendžia, ar važiuoti, čia labai individualu, išskirtiniais atvejais kartais nuvažiuoja. Buvo toks atvejis, kai nuvažiavo, užlipo tas gaisrininkas į medį to kačiuko, tas išsigandęs nušoko, nubėgo ir vėl įlipo į medį, vėl viršūnėje tupi“, – pasakoja V, Blaževičius.
„Buvo toks įvykis, kai skambina pranešėjas, sako čia dvi gulbės skrido ir viena į stulpą atsitrenkė. Man taip juokinga pasidarė, sako, viena tupi prie jos apačioje, o ta guli leisgyvė“, – dalijasi istorija K. Jachimovič.
Ji priduria, kad visuomenė turėtų suvokti, kad, pavyzdžiui, pamačius žiemą gulbę ežere, kuri nejudi, reikia pagalvoti logiškai, mat iš tikrųjų prišalęs žmogus ar paukštis, gyvūnas visaip bandytų ištrūkti. Jei gulbė tiesiog ramiai tupi, tai ji kaupia energija ir laukia savo laiko, kada galės skristi.
„O žmonės piktinasi, kad mes nereaguojame, nesiunčiame pagalbos, nors siunčiame visada, bet faktas, kad gulbė tiesiog ilsisi“, – sako K. Jachimovič.
Bando susikalbėti kodais: „Ponas, ar jus muša? Jeigu taip, 2 kartus pakosėkite“
Pasiteiravus, ar būna tokių situacijų, kai pranešėjas paskambina, tačiau negali kalbėti, K. Jachimovič sako, kad tokių atvejų pasitaiko.
„Paskambino vyras ir jis dūsauja, aš girdžiu kažkokius trenksmus ir jis nekalba. Aš sakau: „Ponas, ar jus muša? Jeigu taip, 2 kartus pakosėkite“.
Ir girdžiu, jis pakosėjo. Bet labai gerai, kad tada buvo lengva nustatyti jo buvimo vietą, aš pasitikėjau jo mobiliojo ryšio duomenimis. Paklausiau, ar jis būtent ten yra, jis dar kartą pakosėjo. Ir tada tikrai tai pasitvirtino, žmogus buvo mušamas ir negalėjo kalbėti“, – žadą atimančias istorijas pasakoja K. Jachimovič.
V. Blaževičius tvirtina, kad būna ir tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, moterys skambina ir kalba pašnabždomis.
„Man yra buvę, kad moterys pašnabždomis kalbėjo, paklausiau, kodėl ji šnibžda. Ji pasakė, kad tualete užsidarė, nes bijo, kad jos vyras išgirs, jog ji kviečia pagalbą. Ją sumušė, ji užsidarė tualete ir ji kalbėjo pašnabždomis“, – dalijasi pašnekovas,
„Blogiau būna, kai smurtauja, kai du žmonės tarpusavyje mušasi, trečias asmuo skambina ir toks jausmas, kad tam trečiam asmeniui yra įdomiau, kas kuriam trenks, o ne pasakyti, kur vyksta veiksmas ir atsakyti į mūsų klausimus.
Nes tie du keikiasi, mušasi, rėkia, spiegia, o tas kitas dar bando sakyti mums, kai informacija tai tikrai yra žiauriai sunku suprasti, kas vyksta. O kai paprašė išeiti iš tos patalpos į tylią aplinką, kur jis galėtų mums suteikti visą informaciją, pasako, kad negali, nes žiūri, kaip jie mušasi vos ne“, – priduria K. Jachimovič.
Netrūksta ir pasipiktinimų: „Aš jums gyvenime nebeskambinsiu“
Pašnekovai tvirtina, kad paskambinus 112 svarbiausia pasakyti, kas įvyko bei aiškiai įvardinti adresą.
„Per šiuos du klausimus jau turime suprasti, kokią tarnybą reikia kviesti ir kokie toliau klausimai turi būti užduodami“, – sako K. Jachimovič.
BPC darbuotojai tvirtina, kad žmonės dažnai piktinasi, jog jiems per daug užduodama klausimų. Pašnekovai primena, kad jų darbas yra labai griežtai reglamentuotas, kiekvienas užduodamas klausimas yra pagrįstas nustatyta tvarka.
„Mes klausiame ne dėl to, kad mums smalsu, o dėl to, jog mes privalome, mūsų toks darbas. Ir jeigu kažkurio klausimo aš neužduosiu tam tikro įvykio metu, tai mano vadovas, kuris klauso mano visų pokalbių, jis mane tiesiog nubaus“, – sako V. Blaževičius.
V. Blaževičius priduria, kad labai daug žmonių galvoja, kad BPC darbuotojai ir taip mato, kur reikalinga pagalba, tačiau taip būna ne visada.
„Kartais matome, taip, bet kartais ir nematome, nes čia yra technika. Kartais matome 10 kilometrų spinduliu, kartais matome 3 metrų spinduliu, bet net kai matome 3 metrų spinduliu, informacija gali būti ne visai tiksli, nes gali būti, kad telefonas prisijungia prie namų interneto ryšio, o tas žmogus nukeliavo kažkur už 5 kilometrų, o mums gali rodyti jo namų adresą“, – paaiškina pašnekovas.
„Būna, jog žmogus būdamas, pavyzdžiui, Vilniuje žmogus kviečia pagalbą, tarkime, savo mamai į Alytų. Tokie atvejai būna. Be to, kelis kartus skambina, sako, gi aš jau sakiau adresą. Žmonės iš to susijaudinimo pasako ne savo adresą, pasako savo senosios gyvenamosios vietos adresą“, – priduria jis.
K. Jachimovič teigia, kad kai kurie asmenys supainioja namo ir buto skaičius. Be to, kai kurių gatvių pavadinimai gali būti labai panašūs, todėl kartais reikia perklausti ir pasitikslinti. Ji priduria, kad norėtųsi, kad tarp žmonių ir BPC darbuotojų būtų sklandus bendradarbiavimas ir vyktų tikslus dialogas.
„Kad ir ukrainietis atvažiavęs, jis kai kurių gatvių pavadinimų net neištaria, tai yra sudėtinga. Dėl to kai žmonės skambina, prašo pagalbos, pradedame klausinėti, o žmogus susinervina, būna, įsižeidžia ir net padeda ragelį ir sako „Aš jums gyvenime nebeskambinsiu“, tai, žinote, be pykčio, be jokių pašaipų man dėl to ima nuoširdus juokas“, – priduria V. Blaževičius.
Primygtinai liepia surasti pamestus raktus
K. Jachimovič dalijasi, kad vieną kartą jai paskambino berniukas, kuris pametė raktus bei primygtinai prašė kviesti policiją, jog policininkai jam padėtų juos surasti.
„Praeitais metais skambino toks berniukas, pasakė, kad pametė savo buto raktus, jie buvo kuprinėje ir staiga juos pametė. Sakau: „Gerai, vaikeli, bet kokia dabar tau pagalba reikalinga?“ Sako: „Na, tai reikia rasti mano raktus, nes mane apvogs“.
Aš jam paaiškinau, kad labai mažas šansas, jog jį gali apvogti, nes Vilniuje yra tūkstančiai butų ir rasti butą, kurio yra tas raktas, sunku. Visų antra, pasiteiravau, ar namuose yra mama, jis pasakė, kad taip. Bet pasakė, kad nevažiuoja namo, nes nori rasti raktus ir primygtinai reikalavo, kad policija padėtų juos surasti. Tai kartais tos logikos trūksta, čia ne tik vaikams“, – pasakoja pašnekovė.
Ji priduria, kad skambina ir suaugę žmonės, kurie į šiukšlių konteinerį netyčia išmeta savo raktus. Tai padarę surenka numerį 112 ir kviečia gelbėtojus.
„Tarnybos retai važiuoja į tokius atvejus, nes tikrai turime svarbesnių įvykių, tada žmogui tiesiog pasiūlai, ką daryti, paprašyti kaimynų pagalbos, kokią meškerę pasiimti, su kabliuku pabandyti pagauti tą raktą“, – sako K. Jachimovič.
Svarbu paminėti, kad Lietuvoje iš viso yra 200 skubios pagalbos skambučių operatorių. Su pamainų vyresniaisiais Vilniuje iš viso yra 93 operatoriai, o Klaipėdoje – 107. Budinčioje pamainoje būna vidutiniškai 15 žmonių (per abu skyrius – 30).
Pamainų dydis – įvairus, numatant didesnius skambučių srautus sukviečiamos didesnės pamainos, taip pat daugiau žmonių būna dienos metu, nes yra dar „dengiančios“ pamainos, kai po kelis papildomus darbuotojus dirba nuo 10.00 iki 22.00 val. ir nuo 12.00 iki 24.00 val. (įprastas pamainų darbo laikas yra nuo 7.00 iki 19.00 ir nuo 19.00 iki 7.00 val.).
Kol kas šiemet didžiausias skaičius skambučių registruotas sausio 1 d. – 8148.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
PLANDEMIJOS metu operatoriai uoliai išsiųsdavo mentus į melagingus iškvietimus dėl kaukių. Žmonės, kurie turėjo pilną [teisę] nenešioti kaukių buvo baudžiami. Tuo tarpu, kai žmogus kviesdavosi pagalbos, tai ne retai [operatoriai]-COVID genocido kolaborantai padėdavo ragelius.
Kol nebus nubausti COVID genocido organizatoriai, vykdytojai ir kolaborantai, tol nesitikėkite normalios visuomenės.
Tokia mano subjektyvi nuomonė.
