• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kad Londonas yra Vilnius supratau, kai vieną dieną nuėjau apžiūrėti Battersea elektrinės. Ėjau ne vien tam, kad savo akimis pamatyčiau "Pink Floyd" 1977 metų albumo "Animals" viršelį realybėje – nors būtent tuomet šis milžiniškas keturių kaminų pastatas tapo kultiniu.

REKLAMA
REKLAMA

1933 metais pastatyta elektrinė ir be "Pink Floyd" stumtelėjimo verta ekskursijos – ji yra didžiausias iš plytų sumūrytas pastatas Europoje. Elektrinę suprojektavo legendinis Giles'sas Gilbertas Scottas, Londono telefono būdelių dizaineris, genialus Art deco laikų architektas. Jėgainė pastatyta su visa nykstančios imperijos prabanga – valdymo kambarį puošia bareljefai, turbinų salėje – poliruotos itališko marmuro grindys, aukštus jungia kalinėti plieno laiptai. Ne pastatas, o architektūros delikatesas.

REKLAMA

Elektrinė stovi ant Temzės kranto, šalia Grosvenoro tilto, labiau žinomo kaip Victoria'os stoties geležinkelio tiltu. Pusė turistų, važiuojančių į arba iš Gatwicko oro uosto, elektrinę apžiūri per traukinio langus.Tiems, kurie sėdi kitoje traukinio pusėje, pasiseka mažiau – jie mato neįtikėtino bjaurumo šiuolaikinį žaliastiklį šiuolaikinį gyvenamąjį namą, absoliučią priešingybę elektrinei: vietoj didybės – milžiniška amorfiška masė, vietoj kruopščių dekoratyvinių detalių – chaotiškai sudurstytų balkonų plokštumos, vietoj plieno, plytų ir smiltainio – plastikas ir gipso kartonas. Šlykščiojo namo nefotografuoja niekas – tinklo "Flicr" serverių eikvotojai neriasi iš kailio, bet suorganizuoja kadrą taip, kad matytusi tik elektrinė, tilto fragmentas ir vanduo.

REKLAMA
REKLAMA

Visa tai apžiūrinėjant iš kito upės kranto, punktyru užčiuopiau urbanistinę, ką ten – geourbanistinę keistenybę. Nusprendžiau patikrinti dar vieną galimą architektūrinės dėlionės variantą. Užlipau ant tilto – šalia Victoria'os tilto yra kitas, Chelsea tiltas, kuriuo gali eiti pėstieji (bjaurusis namas stovi tarp šių dviejų tiltų), perėjau ir patekau prie Battersea parko. Įėjau pro parko vartus ir štai! - paskutinis dėlionės elementas atsirado savo vietoje – aš pamačiau stadioną.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manau, kad mano atradimas vertas atskiro stendo atrakcione "Ripley's Believe It Or Not!". Nes Londonas ir Vilnius yra vieninteliai pasaulio miestai, kuriuose yra identiška urbanistinė kombinacija.

Aš stoviu Vilniuje, prie Mokslų akademijos bibliotekos ir žiūriu į kitą upės krantą. Matau Mindaugo tiltą. Vienoje jo pusėje stovi pirmoji Vilniaus elektrinė, 1903 metais pastatyta tobula istorizmo miniatiūra. Sudėtingi fasadai, grakštus bokštas, kurį vainikuoja Boleslovo Balzukevičiaus/Petro Mazūro skulptūra "Elektra". Elektrinė, kaip ir jos londonietiškas atitikmuo, energijos nebegamina, bet naują, muziejinę, funkciją jau turi. O štai Londono vis-a-vis savininkai vis dar galvoja, ką daryti su savo nuosavybe. Priešais elektrinę, kitoje gatvės pusėje, guli stiklinė troba, kuriai suprojektuoti kažkodėl prireikė architekto. Optimistiniai nekilnojamo turto pardavėjai trobą pavadino "Karaliaus Mindaugo apartamentais". Jų kolegos iš Britanijos saviškę bjaurybę pakrikštijo panašiai – "Warwick Building". Warwicke yra labai garsi pilis, kurią 1068 metais pastatė Viljamas Užkariautojas, atvedęs ir palikęs normanus Anglijoje.

REKLAMA

Kai patikrinau abiejų apartamentų pasiūlymus nekilnojamo turto tinklapiuose, pamačiau, kad pardavėjai ir objektų nuotraukas režisuoja panašiai – pirmame plane fasadai su balkonais, galiniame plane – elektrinė.



Urbanistiniai klonai – tiltas, sena elektrinė, negražus šiuolaikinis namas, kurio pavadinimas apeliuoja į anktyvąją šalies istoriją. P ir A. Levickaičių nuotraukos

REKLAMA



Stovint ant Mindaugo tilto estetinė disharmonija tokia pati stipri, kaip ir Londone. Ir man nereikia pereiti per tiltą, nes ir taip žinau: tiesiai ir šiek tiek į dešinę už daugiabučio, taip pat kaip ir Londono situacijoje, yra stadionas. Vilnietiškasis universalus, skirtas ir lengvajai atletikai, ir futbolui, o salos sostinės atitikmuo pritaikytas tik lengvajai atletikai, bet Battersea parko lankytojai ten žaidžia ir futbolą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Stebėdamasis neįtikėtinais sutapimais, žengiau toliau ir pradėjau ieškoti papildomų įrodymų, kad Londonas yra Vilnius. Ir juos radau. Abiejuose miestuose parlamentų pastatai stovi prie upės, o šalią jų suręsti antri pagal senumą miesto tiltai – Žvėryno ir Westminsterio. Svarbios koncertinės vietos – Vilniaus Nacionalinis operos ir baleto teatras bei "Royal Festival Hall" stovi dešiniame upės krante.

REKLAMA

Abu miestai pradėjo plėstis XIX amžiaus viduryje, o architektūra savo viršūnę pasiekė prieš prasidedant antrajam pasauliniam karui. Vilniuje, kaip Londone, didmiesčio įvaizdį kuria klasicizmas (Katedra, Prezidentūra), neoklasicizmas ir istorizmas (didinga Geležinkelio valdyba J. Basanavičiaus gatvės viršuje, gyvenamųjų namų kvartalai Naujamiestyje ir šalia Lukiškių aikštės), neogotika (gydytojo Hilaro Raduškevičiaus pilaitė šalia žaliojo tilto). Abiejuose miestuose labiausiai akį džiugina ankstyvojo moderno, konstruktyvizmo ir Art-noveaux (Londone – Art-deco) pastatai. Londone jų daug, o ir Vilniuje nemažai – Juzefo Montvilo inicijuota Art-noveaux stiliaus namų kolonija, V. Šopeno gatvės pradžia, Pašto taupomosios kasos rūmai (dabar - SEB bankas), Krašto ūkio bankas (dabar - biurai šalia "Novotel" viešbučio) Gedimino prospekte, A. Vivulskio Jėzaus širdies bažnyčia, "M. DEUL" nuomojamasis daugiabutis A. Jakšto gatvėje, Prekybos ir amatų rūmai (dabar - Konstitucinio teismo rūmai).

REKLAMA

Vilniuje, kaip ir Londone, 60-aisiais ir 70-aisiais metais pastatyta neblogo neobrutalizmo, o iki šiol nesibaigianti destrukcija prasidėjo postmodernizmo laikais.

Skaičiuodamas miestų identiškumo elementus, nusprendžiau peržengti korektiškumo ribą, ir atrasti formulę, įrodančią, kad Londonas yra Vilnius, kuriam šiek tiek pasisekė.

Žinoma, teritorinė abiejų klonų – Mindaugo tilto ir Battersea tilto – išraiška nesulyginama. Londone šioje vietoje visko – ir grožio, ir bjaurumo – gerokai daugiau. Kiek daugiau? "Photoshope" vienas ant kito sudėjau abu žemėlapius ir paaiškėjo, kad Batersea elektrinė už vilniškę didesnė penkis kartus, londonietiškas stiklinis namas – keturis kartus, o tiltas per Temzę ilgesnis tris kartus nei Nerį kertantis analogas. Skirtumo vidurkis – keturi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Fiktyvaus mokslo teorija ir praktika rodo, kad avantiūristiniam tyrėjui svarbiausia rasti bazinius skaičius. Jais remiantis jau galima regzti teoriją. Dar geriau, jei šalia pirmųjų skaičių atsiranda idėja. Jos ilgai neieškojau – pasinaudojau dosniai Gintaro Beresnevičiaus tūkstantmečio pradžioje paleista, ir šiandien vėl retkarčiais prisimenama Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės, kaip imperijos, idėja ir ją šiek tiek modifikavau. Jei G. Beresnevičius rašė apie lietuviško imperinio mentaliteto formavimo būtinybę – kaip tautos išlikimo garantą, aš nusprendžiau tiesiog nebekvestionuoti LDK imperijos egzistavimo. Štai Shmuelis N. Eisenstadtas (avantiūriniam mokslui nekenkia sąmokslo gaida – jis gimė 1923 m. Varšuvoje! Pagaunat esmę!?), žymus imperijų tyrinėtojas, pateikia štai tokį šio politinio darinio apibrėžimą: "Terminas "imperija" naudojamas apibūdinti tokiai politinei sistemai, kuri jungia dideles, sąlyginai centralizuotas teritorijas, kuriose centras per imperatoriaus asmenybę ir per centrinius politinius institutus formuoja autonominį vienetą". LDK buvo didelė? Didelė. Vilnius buvo centras? Buvo. Egzistavo autonomiškai? Autonomiškai. Taigi, LDK buvo imperija ir taškas. Tokia pati imperija, kaip ir Britų. Vilnius - toks pats centras, kaip ir Londonas. Buvo.

REKLAMA

Jei LDK būtų išvengusi Liublino unijos, o savo imperinį statusą išlaikusi iki XIX amžiaus pabaigos ir patekusi į Europos industrializacijos bangą, "lietuviškosios" Ukrainos geležis ir anglis (o ten dar yra ir nikelio, mangano, chromo, titano, urano...) sukurtų didingas galimybes. Gal net pirmasis metro atsirastų ne Londone, o Vilniuje. Na, tektų susitaikyti su tuo, kad diktoriai jame sakytų ne "Atsiminkit tarpą tarp traukinio ir platformos", o "Пам'ятайте розрив між платформою і поїздом", bet juk didelė imperija geriau už retą kalbą?

REKLAMA

LDK žlugimo metai Britų imperijai tapo slenksčiu prieš klestėjimo šimtmetį. Britai 1783 metais, praėjus dešimtmečiui po pirmo LDK padalinimo (aš žinau, kad tai buvo Abiejų tautų respublikos padalinimas, bet ši istorinė smulkmena man nemaloni, todėl į ją nekreipiu dėmesio), irgi neteko dalies teritorijos, pralaimėję maištininkams anapus Atlanto. Bet vėliau – kai LDK išnyko iš žemėlapio, britai pradėjo kaupti teritorijas ir vežti  turtus. Finale, 1894 metais jie turėjo Kanadą, trečdalį Afrikos, Indiją su Pakistanu ir Afganistanu, Indokiniją, Australiją su N. Zelandija ir galybę smulkesnių teritorijų ir salų Ramiajame vandenyne, Karibuose, ir Pietų Amerikoje.

REKLAMA
REKLAMA

Tai pačiais 1894 metais (man ypač patinka tokio tipo mokslinė chronologinė argumentacija – kodėl "tais pačiais"? Todėl.) Londone buvo baigtas statyti Towerio tiltas – su pakeliama vidurine dalimi, keturiomis atramomis, iš jų dvi, viduriniosios, sujungtos viršutine pasivaikščiojimų galerijomis. Prie tilto artėjant ne Temzės pakrante, o iš City pusės, konstrukcija atskleidžia savo tikrąją prasmę. Jei iš upės ji atrodo kaip turistams skirtas objektas, tai gatvės lygio perspektyva atskleidžia milžinišką, sudėtingą, grėsmingą ir akivaizdžiai beprasmišką tūrį, savo įtaigos jėga nenusileidžiantį "Žvaigždžių karų" didiesiems kosminiams karo laivams. Štai ten, stovint tilto papėdėje, tyrinėtojas supranta, kad čia, o ne Piccadilly Circus, Trafalgaro aikštėje ar Buckinghamo rūmų aikštėje yra Britų imperijos urbanistinės įtampos židinys.

Tik imperiniai miestai pasistato tokius urbanistinės arogancijos paminklus. Visi kiti miestai buvo per daug praktiški – jie šimtmečiais gražiai ir praktiškai tvarkėsi, statė rotušes, aplink jas formavo tobulas aikštes, suręsdavo strategiškai svarbiose vietose pilis, taupiai naudojo kiekvieną gynybinėmis sienomis apribotos teritorijos metrą. Nei žingsnio į šoną. Vilnius, kaip ir Londonas (ir irgi imperijos saulėlydyje) savo galybės paminklą pasistatė. Katedros aikštėje aš matau tobulą urbanistiškai-imperinį iššūkį. Ir nesvarbu, kad neseniai mūsų pačių valdyti rusai atsiriekė sau pusę valstybės, o ateitis nusimato dar niūresnė. Imperiniam miestui vis tiek reikia milžiniškos aikštės ir madingiausio, klasicistinio stiliaus katedros. Su milžinišku portiku. Su atskirai pastatyta gigantiška varpine. Katedros aikštėje nėra nei lašo pragmatizmo – tik architektūrinė arogancija ir vizionieriškumas – pagrindiniai imperinių miestų urbanistiniai elementai. Jie, šie likę elementai, savo ruožtu, neleidžia atsipalaiduoti ir mums, nevykėliams palikuonims. Aplinka veikia sąmonę, ir imperinių sostinių gyventojai ima ir suveikia ką nors keisto. Manot, kad nemokami Londono muziejai yra koks nors savivaldybės rinkodarininkų sprendimas? Ne, čia buvusi imperija sugebėjo suduoti atsakomąjį smūgį. Tai tėra XX amžiuje atgimęs britų noras parodyti (ir priminti) Europai savo galybę ir šios galybės suformuojamą dosnumą. Todėl jie muziejus padarė nemokamais. Ir vėl nepralaimėjo.

REKLAMA

Juk po 1666 metų gaisro, kai sudegė beveik visas Londonas, miestas tik turtingėjo. Šiokią tokią žalą padarė vokiečių bombardavimas antro pasaulinio karo pradžioje, bet bombardavimas tik sugriovė šiek tiek namų (labiausiai nukentėjo bankinis City'is ir pramoninis Est End'as). Turtas niekur nedingo. Jo neišgrobstė beveik dešimt okupacinių kariuomenių. Londonas, priešingai nei Vilnius, niekada nesitransformavo iš sostinės į svetimų valstybių provincinį (lenkai tarpukariu Vilniui suteikė pasibjaurėtiną "B" kategoriją) miestą. Britų šeimose jau XIX amžiaus pabaigoje buvo tiek pinigų, kad galėjo atsirasti filantropai, anonimiškai superkantys miesto žemes ir įrengiantys jose skverus varguomenei. Vilniaus turtuolių aplinkoje visą šimtmetį – nuo XX amžiaus pradžios -neatsirado stambaus kapitalo, kurį galėtų paveldėti anūkai. Nes vos tik tie anūkai gimsta, Vilniuje pasikeičia valdžia arba santvarka. Arba viskas kartu. Ir turtas dingsta.

Jei egzistuotų buvusių Europos imperijų sostinių profesinė sąjunga (joje nebūtų daug narių – Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma, Madridas, Viena, Atėnai, Stokholmas ir Vilnius. Na gerai, ir Varšuva. Ir S. Peterburgas), Vilniui derėtų mokėti pašalpą. Tiksliau, ne pašalpą, o pranašumo mokestį. Panašiai elgiasi patyręs biliardo žaidėjas, partijoje su naujoku palikdamas kelis įmuštus rutulius ant stalo. Arba šachmatų meistras, tokioje pačioje situacijoje nuimantis kelias savo figūras.

REKLAMA

Kiek ir kokių figūrų nuo žaidimo lentos reikėtų nuimti Londonui, kad Vilnius turėtų šansų garbingai sudalyvauti varžybose? Daug. Juk net ikimezolitinėje eroje dabartinį Vilnių dengė ledynai, o Londono vietoje driekėsi šauni tundra, prikimšta mamutų. Arba Golfo srovė. Mieste, kur niūriausią žiemą oro temperatūra nenukrenta žemiau nulio, atsiranda puiki motyvacija miesto augmeniją paversti tobulais meno kūriniais, o nenaudoti energijos ir lėšų vandentiekio bei kanalizacijos apšiltinimui

Antraip pažvelgus, nuoseklus tyrinėtojas atras, kad aksioma "imperija niekada nepasiduoda" galioja ir Vilniui. Kol nuobodūs kitų šalių (o ir Lietuvos taip pat) ne imperiniai miestai kapstėsi iš sovietinės destrukcijos statydami nuobodžius konferencijų centrus, atliekų perdirbimo ir deginimo gamyklas, metro linijas ar naujas bibliotekas, Vilnius pasistatė pilį.

O tai įrodo, kad Londonas ir Vilnius žaidžia tą patį žaidimą. Tik Londonui labiau sekasi. Gaila, kad teorijos įrodymas susiformulavo taip greitai: nebespėjau panaudoti skaitytojus visuomet nuginkluojančios skaičių argumentacijos. Jei atsimenat, tas skaičius yra "4".

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų