Antradienį legendinėje Kauno sporto halėje vyko naujo dokumentinio filmo „Bilietas. The Ticket“, apžvelgiančio itin svarbų Kauno „Žalgirio“ laikotarpį, premjera. Vienu filmo herojų tapęs tuometinis „Žalgirio“ kapitonas Valdemaras Chomičius neslėpė savo emocijų ir sakė, kad prisiminimai iškyla, tarsi viskas būtų vykę vakar.
„Turėjau valytis ašaras. Susijaudinau, suplūdo atsiminimai ir iškilo tie jausmai, ta mūsų sporto halė, kuri matė ir gero ir blogo. Mes su ja susigyvenę ir daugumą kartų mes laimėdavome joje.
Džiugu matyti tiek daug žmonių, kuriems yra įdomi istorija, kurią mums pavyko sukurti, o daugelis buvo kartu su mumis. Kai mes turime dvasią, ji mus veda toliau į priekį“, – kalbėjo legendinis krepšininkas.
To laikotarpio Kauno komanda buvo kupina talento, kurį subūrė viskam pasiryžę lietuviai. Dėl mažos kaitos ekipos gretose žaidėjai tada tapo ne tik kolegomis, bet ir draugais ilgam.
„Mums tas laikotarpis praėjo labai įdomiai, labai turiningai. Mes turėjome komandą, neblogą komandą, bet net ir atėjus Arvydui Saboniui vis tiek buksavome, negalėjome užlipti iki pačios viršūnės.
Laikotarpis, kuriame mes gyvenome, mus sujungė ne tik kovoms aikštelėje, bet mus sujungė ir už aikštelės ribų. Kaip jau esu sakęs, žinojome vienas kito bėdas, kiekvieno rūpesčius, stengėmės vienas kitam padėti, būti kartu, išgyventi kartu, kai pralaimime, ir pasidžiaugti kartu, kai pralaimime.
Tie metai, praleisti kartu, mus išmokė, kaip turime žaisti kaip komanda. Mes labai gerai žinojome, kas ką gali, ko galima tikėtis iš vieno ar kito žaidėjo“, – prisiminė jis.
V. Chomičius pasakojo, kad dvasios ir stiprybės komandai tuo metu pridėjo ir tai, kad jos gretose buvo tik lietuviškos pavardės. Anot jo, šis aspektas svarbus buvo ne tik krepšinio aikštelėje, tačiau ir vaduojantis iš okupantų priespaudos.
„Buvo labai džiugu, kad neturėjome nė vieno užsieniečio. Aišku, tais laikais negalėjai pasirašyti sutarties nei su italu, nei su ispanu, nei su amerikiečiu, galėdavo būti tik iš kitų Tarybų sąjungos respublikų žaidėjai. Bet mes neturėjome nė vieno, žaidė tik lietuviai. Tai buvo komandos stiprybė.
Turėjome labai stiprų sirgalių palaikymą ir ta lietuvybė, kuri po truputį pradėjo gimti, labai jautėsi ne tik aikštelėje, jautėsi tribūnose, gatvėse visada, kai mes žaisdavome“, – atsiminimais dalijosi krepšininkas.
Pagrindinis priešininkas žalgiriečiams tada buvo Maskvos CSKA. Kovos prieš geriausius Tarybų sąjungos krepšininkus tada buvo svarbios ne tik sportine prasme, tačiau ir todėl, kad jos simboliškai reiškė Lietuvos pasipriešinimą raudonajai armijai.
„Galų gale atėjo laikas, kai pirmą kartą apžaidėme CSKA. Nuo to laiko supratome, kad mums reikia žaisti kitaip nei visos komandos žaidžia prieš juos, visada stengėmės nešti kažką naujo, kad prieš mus negalėtų pasiruošti.
Visas gyvenimas mūsų buvo ta kova, kad CSKA matytų, kad mes tikrai nenusileidžiame“, – prisiminė V. Chomičius.
„Kai pradėjau žaisti krepšinį ir atėjo tos pergalės, aš pajaučiau, kad tauta, kuri gyveno priespaudoje, kuri ilgą laiką miegojo, pajautė kažką svarbesnio. Visi pradėjo palaikyti.
Manau, kad tos pergalės, tas kolektyvas, kuris buvo, jis suteikė galimybes, davė energijos visiems žmonėms, kad visi galėtų prisiminti, kad jie yra lietuviai, kauniečiai, kad krepšinis gyvavo Lietuvoje nuo pat pradžių – ir prieš karą ir per jį.
Tos pergalės ir ta sirgalių vienybė mus visus atvedė ten, kur dabar esame“, – tęsė jis.
Paklaustas, kuris momentas iš filme vaizduojamų laikų jam buvo įsimintiniausias, V. Chomičius prisiminė svarbų triumfą Viljamo Džounso taurėje Argentinoje. Tąkart čempionų vardą užsitarnavę žalgiriečiai pirmąkart išvydo ir Lietuvos trispalvę, kuria mojavo susirinkę sirgaliai.
„Įsimintiniausias momentas turbūt buvo tada, kai reikėjo atsistoti ir paimti V. Džounso taurę į rankas Argentinoje. Kai dauguma lietuvių priartėjo ir visi mojavo Lietuvos vėliava. Tai buvo jaudinantis ir graudinantis momentas ne tik dabar, bet ir tada, kai laimėjome“, – tikino V. Chomičius.
