Šiuo metu Lietuvoje vien žodis „reforma“ daugumai kelia alergiją ir daug kas pasakys, kad „užteks mums tų reformų“, geriau jau „rami ir normali“ evoliucija. Kai vieną kartą bandžiau pasiteirauti apie „kai kurias“ Rusijos problemas pagal mainų programą metams į Ameriką atvažiavusios rusės studentės, ji liūdnai į mane pasižiūrėjo pavargusiu žvilgsniu: „O tai ką daryti... Ką vėl kokią revoliuciją?“
Tuomet supratau, kad Rusijoje kiekviena reforma yra revoliucija. Tačiau dar nė viena revoliucija rusams nepasirodė labai naudinga. Tikriausiai dauguma rusų mano, kad geriau jau „tyliai tyliai... kaip nors, kaip nors... gal kaip nors pragyvensim... o juk algos didėja po 10 proc. kasmet ir kiekvieną dieną dygsta naujos parduotuvės... Jeigu dar neapsileisim su armija, tai nors mūsų universitetai ir kompiuteriai nebus tokie geri, gal bent Kinija mūsų nepuls, nes bijos. O Vokietija mūsų nepuls, nes jai duosim dujų“.
Nors nemaža dalis Lietuvos visuomenės irgi mąsto, kad „gal tyliai tyliai... kaip nors, kaip nors“, bet, deja, „Sodrai“, švietimo sistemai ir visuotiniam „nežinojimui“ apie biudžeto deficitą reikia ne evoliucinių poslinkių, bet kardinalios revoliucijos. Politikams, žiniasklaidai ir vadinamajam „elitui“ šįkart, be visuotinio „susimirksėjimo“, belieka dvi veikimo priemonės – gąsdinti „ne elitą“, kad bus „blogai“, jeigu nedarysime to ir ano, bei daryti radikalias reformas per daug nesiafišuojant, kad tai yra reformos, ir apsimetant, kad tai tiesiog normali evoliucija ir kad taip įprasta „normaliame pasaulyje“ arba to „reikalauja ES“.
Šiame globaliame pasaulyje Lietuvos valstybei, kaip ir krepšinio komandai, teks turėti savo originalią strategiją, pritaikytą vietos situacijai. Kas gi būtų, jeigu Lietuvos krepšinio rinktinės treneriai bandytų žaisti kaip japonai, vokiečiai ar netgi amerikiečiai – tiktai savitas, lietuvių fizinėms savybėms ir konkrečiai komandos sudėčiai tinkamas žaidimo stilius gali pasiteisinti.
Kadangi Lietuvos verslas neišvengiamai žaidime „vienas prieš vieną“ pralaimės „didesniems ir greitesniems“, kad ir Amerikos konkurentams, Lietuvos valstybė ir valstybinis sektorius privalo „aplošti“ daugumos Europos šalių valstybinį sektorių, nes šiuo metu tai įmanoma padaryti. O Lietuvos visuomenė ir žiniasklaida turi nustoti valstybinį sektorių traktuoti kaip „priešininką“ ir pradėti į jį žiūrėti kaip į sąjungininką. Dabartinė Vyriausybė dėl esamos politines padėties ir jai likusių dvejų metų nesugebės imtis esminių „Sodros“ ar švietimo reformų. Ji tegali atlikti „juodą parengiamąjį darbą“ toms slaptoms radikalioms reformoms, kurias privalės atlikti po dvejų metų atėjusi dauguma (tikėkimės, kad tokia bus). Beje, po šešerių metų daugumą šių reformų jau gali būti per vėlu pradėti.
Gedimino Kirkilo Vyriausybė turėtų radikaliai sumažinti biudžeto deficitą, gal netgi paversti jį pertekliumi, bandyti „aptirpdyti“ 13 milijardų litų valstybės skolą ir galbūt tuo pačiu metu sugebėti padidinti į asmenines sąskaitas patenkančių „Sodros“ mokesčių dalį. Nes esminė „Sodros“ reforma, kai ji bus pradėta, gali trukti bent 20 metų ir net idealiai valdant priversti Lietuvą turėti 1-2 proc. BVP deficitą kasmet. Ilgalaikę „Sodros“ reformą būtina pradėti per artimiausius 5 metus, nes šiuo metu dar yra užtektinai jaunų dirbančių žmonių, „Sodros“ gyvenimą palengvins negausi 1940-1949 metų gimimo pensininkų karta, o dauguma pensininkų bus patenkinti, jeigu pensijos didės, kad ir 7-8 proc. per metus, o tą padaryti dėl artimiausio dešimtmečio ekonomikos augimo bei kainų ir atlyginimų „konvergencijos“ su europietiškais nebus jau taip sunku, netgi ir kartu pereinant prie asmeninių kaupiamųjų sąskaitų.
Gedimino Kirkilo Vyriausybė taip pat turėtų sudaryti sąlygas, kad Lietuvoje Vilniaus licėjaus, KTU gimnazijos ir kitų panašių bei naujai atsirasiančių valstybinių, privačių ar verslo remiamų vidurinių mokyklų (ar gimnazijų) pagrindu susiformuotų mokyklų „sluoksnis“, kur bent 10 proc. Lietuvos moksleivių (arba apie 3 tūkst. iš 30 tūkst. gimstančių kasmet) galėtų mokytis „visiškai aukščiausio įmanomo pasaulinio lygio“ mokyklose. Likusios mokyklos pasitemptų vėliau ir „savais tempais“, suderintais su „švietimo ministerijos tempu“. Bet šiuo metu negalima gaišti laiko ir būtina, kad artimiausioje ateityje Lietuva parengtų bent 3 tūkst. pasaulinio lygio aštuoniolikmečių kasmet.
Taip pat jau po 3-4 metų Lietuvoje turi atverti duris bent du „privatūs“ pasaulinio lygio universitetai, kurie kasmet galėtų priimti bent 1,5 tūkst., arba 10 proc., iš tų minėtų kasmet gimstančių 30 tūkst. vaikų, kurių bent pusė, arba 15 tūkst., patrauktų į universitetus. Kiek kasmet, be visų investicijų asfaltui ir gelžbetoniui, kainuotų šių dviejų universitetų išlaikymas? Jeigu juose vienu metu mokytųsi apie 6 tūkst. būsimų bakalaurų (4 kartus po 1,5 tūkst.) ir 4 tūkst. būsimų magistrų ir doktorantų, arba 10 tūkst. studentų, – pagal pasaulio standartus tam reikėtų bent 1 tūkst. dėstytojų. Dėstytojams mokant vidutiniškai bent po 50 tūkst. dolerių per metus, visų jų metinės algos tesudarytų 50 milijonų dolerių, o visas universitetų išlaikymas kainuotų, tarkim, dvigubai daugiau – 100 mln. dolerių kasmet, arba apie 300 mln. litų. Savaime suprantama, daugiau nei pusė šių universitetų dėstytojų (bent iš pradžių) būtų ne lietuviai. Metinis mokestis už studijas tokiame universitete studentui vidutiniškai „kainuotų“ 30 tūkst. litų (300 mln. padalyta iš 10 tūkst. studentų) – nors daugumoje Amerikos universitetų mokestis už mokslą tesudaro apie du trečdalius visos vieno studento „savikainos“, arba 20 tūkst. litų šiuo atveju, o likęs trečdalis gaunamas iš verslo užsakymų, valstybės ir „gerų dėdžių ir tetų“, kurie kartais tokiems universitetams užrašo visą savo turtą. Dalį pinigų sumokėtų patys studentai, verslas skirtų stipendijas, būtų panaudojami Europos Sąjungos pinigai, be to, privačios Lietuvos ir pasaulio firmos užsakytų šiuose universitetuose brangius tyrimus, o nemaža dalis šių universitetų studentų taptų milijonieriais bent lietuviška valiuta ir po 10 metų galėtų pradėti aukoti pinigus „juos pagimdžiusiems“ superuniversitetams, kaip tai daroma Amerikoje. Valstybė, aišku, irgi skirtų šimtamilijoninę sumą kasmet, dalis kurios būtų paskolos studentams, tačiau šiuo atveju pagrindinis valstybės uždavinys būtų sukurti tolesnę strategiją, kaip išlaikyti šiuos universitetus baigusius žmones Lietuvoje. Kiti Lietuvos universitetai, įskaitant Vilniaus universitetą, galėtų pavydėti, kritikuoti, mokytis ir dejuoti: jeigu jiems būtų skiriamos tokios valstybės ir verslo lėšos, jie irgi sugebėtų kažką panašaus padaryti.
„Superuniversitetai“ neišvengiamai bus kuriami. Apie juos prakalbo Vladimiras Putinas. Vokietija norėtų dešimties tokių universitetų. O Europa vis galvoja apie Europos technologijos institutą. Neišvengiamai į šį reikalą įsivels ir didžiavalstybinė Lenkija bei gudrioji Estija. Tačiau jei Lietuva pradėtų dabar pat judėti ta kryptimi, ji tikrai būtų viena pirmųjų.
Tuomet aplink šiuos universitetus greitai išdygtų šimtai firmų ir firmelių. Čia pradėtų judėti didžiosios pasaulio kompanijos. „Superstudentai“ būtų įdarbinami jau studijų metu, o „superdėstytojai“ ne tik dėstytojautų, bet ir vykdytų pasaulinio lygio tyrimus bei projektus, patys dirbtų ir kurtų minėtas firmas ir firmeles. Aišku, visose šitose idėjose nėra kažko labai originalaus – tai žymiojo Silikono slėnio Kalifornijoje, netoli San Francisko, modelis, kur apie vienui viena „padoresnį“ Stanfordo universitetą ir keletą senstančių karinės pramonės gamyklų susispietė nepaprasta mokslo, naujųjų technologijų ir verslo bendruomenė, kuri pagimdė „Yahoo“, „Google“ ir daugelį senesnių „įžymybių“. Dabar čia gyvena didžiausias nuošimtis Amerikos milijonierių ir šioje už Lietuvą mažesnėje teritorijoje stovi bent 20 proc. Amerikos namų, kainuojančių daugiau kaip 1 milijoną dolerių.
Aišku dalis šių samprotavimų ir skaičiavimų gali priminti Ostapo Benderio Vasiukų miesto projektus (ar mano gerbiamo lietuviško Benderio dviračius ir tramvajus) ir, be abejo, nemažai čia naudojamų skaičių yra paimti „iš oro“. Tačiau šiuo atveju, manau, ypač jei skaičiai visiškai nepraranda ryšio su realybe, geriau jau naudoti „orinius skaičius“ negu tuščiai filosofuoti. Be to, jeigu labai nori, Švietimo, Finansų ir Ūkio ministerijos galėtų sudaryti kad ir penkių žmonių grupę, kuri per 2 savaites parengtų „rimtus“ skaičiavimus šia tema – tam jos ir yra išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tik labai prašyčiau, be 138 puslapių „bendrosios strategijos ir preliminarių skaičiavimų“, paruošti ir žmogiška kalba parašytą bendrajai visuomenės daliai skirtą dviejų puslapių santrumpą.***
Atkreipkite dėmesį į „Peticiją 2007“( http://www.petitiononline.com/ibraz2/) dėl gimstamumo ir Lietuvos demografinės padėties gerinimo.
Taip pat į „Peticija 2007 b“ (http://www.petitiononline.com/ibraz3/) dėl mažesnio biudžeto deficito 2007 metais.
Be to, galite nusiųsti nuorodas į šias dvi peticijas savo draugams ir pažįstamiems.(Pasirašant jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.)
