Vėlų sekmadienio vakarą kartu su kolega žurnalistu grįžome iš daugiadienės varginančios kelionės, kurios metu buvome priversti nuolat keisti mus skraidinančius lėktuvus (vienas jų taip ir nesugebėjo pakilti), ir vos ne pusiau išsirenginėti kiekviename tranzitiniame oro uoste mus tikrinančių pareigūnų nurodymu. Ka gi, tvarka yra tvarka, ir nėr čia ko šakotis. Kaip sakoma, nieko asmeniško, ir jokių pretenzijų.
Pagaliau po penkių intensyvaus vizito tolimoje šalyje dienų išeiname (bandome išeiti) per Vilniaus oro uosto vartus. Visos bombos, narkotikai ir antivalstybinė literatūra (kurių ir kurios mes neturėjome) buvo negailėstingai ištikrintos jau Baku, Istanbule ir Rygoje, taigi dabr – greičiau namo.
Bet ... kodėl iš maždaug poros - trijų dešimčių „Fokkerio“ keleivių laukti savo bagažo buvome palikti tik mes vieni du? Jūs įsivaizduokite – mūsų čemodanai (kalba netaisyta) yra vartyti ir mėtyti skirtinguose oro uostuose mažiausiai penkis kartus, bet jie atvažiavo konvejerių prie mūsų kojų paskutiniai ir – kartu. Ir kažkodėl jais iškart susidomėjo mūsų uniformuoti tautiečiai.
„Ateikite, prašom“ – pakvietė mus daili jaunutė Lietuvos muitinės pareigūnė. Šalia jos – jos rūstus ir pečiuitas kolega. Nieko blogo nemanydami, krauname po rentgenu savo krovinius.
Toliau vyko maždaug toks mano ir muitininko (o gal ne visai muitininko?) dialogas:
- „Kas čia pas jus yra, ar tik ne knygos?“
- „Taip, knygos.“
- „O apie ką tos knygos?“
- „Apie Karabacho problemą“
- „O iš kur Jūs jas gavote?“
- „Iš Baku, kur dalyvavome konferencijoje“
- „O kas tai buvo per konferencija?“
- „Tai buvo konferencija apie Khojaly miesto tragediją“
- „O kas čia pas Jus per antspaudas?“
- „Tai yra Asociacijos Lietuva – Azerbaidžanas antspaudas, nes aš esu jos pirmininko pavaduotojas“.
- „Aaa... Tada praeikite.“
Dėl nuovargio sureagavau pavėluotai. Tik automobilyje, privažiavus Naujininkus, nutariau, kad reikėtų sugrįžti ir pasidomėti to muitininko pareigomis, vardu ir pavarde. Juk tikrai keista, kai į savo šalį grįžtantį politikos apžvalgininką dėl jo kelionės tikslų ir turimų knygų turinio „tardo“ muitininkas. Bet irgi pavargęs vairuotojas patarė „neprasidėti“ ir negadinti sau pačiam nuotaikos.
Šiaip tokie dalykai turėtų daugiau dominti ne muitininkus, o, pavyzdiui, saugumiečius. Tik neaišku, kieno – Lietuvos, Rusijos ar Armėnijos? Ar čia toks „tarpžinybinis“ ir „tarpvalstybinis“ bendradarbiavimas?