Lietuvos masonai savo ložių smalsuoliams dar neatveria

Permainų vėjai pasiekė ir gilias tradicijas puoselėjančias slaptąsias organizacijas: Niujorko masonų Didžioji Ložė pradėjo rengti ekskursijas po savo būstinę, nusisamdė viešųjų ryšių agentūrą ir suteikia galimybę tapti masonu vos per vieną dieną. Tuo tarpu Lietuvos „laisvieji mūrininkai“ tvirtina siekiantys ne kiekybės, o kokybės, ir neskuba keisti tradicijų.

Masonai ir viešieji ryšiai

Viešųjų ryšių bendrovės gali trinti rankas: jų paslaugų Amerikoje prireikė net ir masonams. Dienraščio „The New York Times“ paskelbtame straipsnyje pasakojama, kad Niujorko Didžioji Ložė sudarė sutartį su viena viešųjų ryšių bendrove, kad paskelbtų pasauliui apie savo įkūrimo 225-ąsias metines, kurios buvo švenčiamos rugsėjo mėnesį. Masonai pradėjo rengti atviras ekskursijas į Didžiosios Ložės būstinę, reklamuotis kino teatruose ir net rengti vienos dienos seminarus, po kurių, atsižvelgiant į rezultatus, į masonus priimama po tris žmones.

Anksčiau, pastebi dienraštis, pretendentas į masonus turėdavo daug mėnesių semtis žinių, kurios padėtų jam iš pradžių tapti Mokiniu, po to – Pameistriu ir galiausiai Meistru.

Šalyje, turinčioje gilias ir turtingas „laisvųjų mūrininkų“ tradicijas (jiems priklausė ir pirmasis JAV prezidentas George’as Washingtonas), masonų nuolat mažėja, pastebi „The New York Times“. Kad ir kokias paslaptis jie žinotų, tarp jų nėra nemirtingumo paslapties: jų gretose esantys žmonės sensta. Todėl Niujorko valstijos masonų ložė pasekė kitų ložių pavyzdžiu ir ėmėsi to, ką ankstesnių laikų masonai būtų palaikę erezija: ji pradėjo aktyviai ieškoti naujų narių. O tai darydama slaptoji brolija, svarbiausiu savo veiklos tikslu laikanti tarnavimą visuomenei, šiek tiek kilstelėjo ją dengiančią paslapties skraistę.

Pasak dienraščio, masonai neatskleidžia, kokius slaptažodžius reikia pasakyti, kad galėtum patekti į jų susirinkimą. Tačiau jie pradėjo rengti atviras ekskursijas į Niujorko Didžiosios ložės būstinę.

Tad lankytojai gali pamatyti paauksuotas lubas, marmurines sienas, palei jas sustatytus suolus eiliniams ložės nariams ir didingus krėslus kitame salės gale, kurie skirti aukštiesiems “laisviesiems mūrininkams”. Už kitų durų esančiame pasitarimų kambaryje aukso dar daugiau, nors didesnė nei žmogaus ūgis George’o Washingtono statula tik nudažyta geltonais dažais.

Nė viename iš 12 gausiai išpuoštų Niujorko Didžiosios Ložės būstinės kambarių, kuriuose reguliariai susitikimus rengia apytiksliai 60 ložių, nėra langų. Pakeliui į vieną iš tokių kambarių Niujorko valstijos masonų vadovas, Didysis meistras Nealas I. Bidnickas žurnalistams aiškina, kad ši patalpa nesiskiria nuo kitų tokių kambarių visame pasaulyje, kuriuose vyksta masonų ložių susirinkimai. Centre lygiai taip pat įrengtas altorius su žvakėmis. Vienoje jo pusėje guli du akmenys didumo sulig plyta, vienas aptašytas ir vienas paprastas.

„Mes imame gerą žmogų ir nušlifuojame grubius kraštus“, - sako Bidnickas. Pasak jo, kai masonai kalba apie Dievą, ji vadina jį didžiuoju Visatos architektu.

„Da Vinčio kodas“ ir paprastoji arimetika

Niujorko „Avenue of Americas“ ir 23-osios gatvės sankirtoje esančioje Didžiosios ložės būstinėje įsikūrusios bibliotekos direktorius Thomas M. Savinis „The New York Times“ sakė, kad visuomenei siūlomų ekskursijų, seminarų ar reklamos masonai nelaiko verbavimu ar mėginimu pritraukti daugiau žmonių.

Masonai tvirtino supratę, kad atėjo metas, kuomet tylėjimas neduos naudos. Apsispręsti padėjo suvokimas, jog neįmanoma ignoruoti to, ką apie juos kalba kiti – pavyzdžiui, knygoje „Da Vinčio kodas“, Brado Meltzerio “Lemties knygoje” ar kituose bestseleriuose.

„Da Vinčio kodo“ dėka mes gavome galimybę papasakoti apie save, sakė T. Savinis.

Nors dienraščio kalbinti masonai neatskleidė, ką veikia į ložės susirinkimą atvykę „laisvieji mūrininkai“, tačiau jie paneigė kai kuriuos populiarius mitus – pavyzdžiui, apie slaptąsias tatuiruotes. „Tatuiruotės niekaip nesusijusios su masonais, - sakė Thomas M. Savinis. – Tapdamas masonu žmogus nedaro sau jokių tatuiruočių“. Jis taip pat paneigė, kad Apvaizdos akis, pavaizduota vieno dolerio banknote – masonų simbolis. „Taip, mes naudojame simbolį, kuriame pavaizduota akis, bet jį naudoja ir okulistai. Kvaila ieškoti ryšių su masonais ten, kur jų nėra“, sakė jis.

Vieša paslaptis, kad masonų Amerikoje nuolat mažėja, rašo dienraštis. JAV masonų ložių sąrašuose žmonių mažiau nei bet kada anksčiau: dabar Niujorke yra 54 tūkstančiai masonų, o visoje šalyje daugiausia jų yra buvę 1929 m. – daugiau nei 346 tūkstančiai. Po Antrojo pasaulinio karo jų skaičius vėl išaugo, 1957 m. pasiekęs 307 tūkstančius. Tačiau nuo to laiko masonų jau daug metų mažėja.

„Ar masonas, ar pederastas...“

Lietuvos masonų Didžiosios Ložės atstovas spaudai Šarūnas Davainis sakė šiame “The New York Times” straipsnyje ypatingų naujovių neįžvelgęs. Pasak jo, Amerikos ložės turi tradiciškai susiklosčiusią naujų narių priėmimo praktiką, labiau bendrauja su visuomene, yra ir kitokių skirtumų nuo “klasikinės” angliškos ložių sistemos, kuria remiasi Lietuvos masonai. Jis sakė neturėjęs progos apsilankyti Niujorko Didžiojoje Ložėje, bet kiti broliai iš Lietuvos esą ten pabuvoję.

“Tas permainas aš lyginčiau su bažnyčiose skambančia muzika – kai kuriose juk grojamas džiazas. Ko gero tai būdas žmonėms labiau pritraukti. Manau, straipsnyje minimi pasikeitimai gali būti vienas iš būdų, kaip geriau supažindinti visuomenę su masonų judėjimu ir jo tikslais”, - “Omni.lt”sakė  Š. Davainis.

Pasak pašnekovo, turtingą “laisvųjų mūrininkų” istoriją turinčioje Amerikoje masonai yra gerbiami dėl savo gerų darbų.Ypač didelio atgarsio susilaukia labdaringa masonų ligoninių veikla. “Tiksliai nepasakysiu, bet maždaug 70 proc. Amerikos ligonių valdo masonai. Ne vienas vaikas iš Lietuvos jose yra išgelbėtas, bet niekas to neafišuoja. Mūsų medikams tai ne paslaptis, kam reikia, tas žino”, - sakė Š. Davainis.

Tačiau Lietuvoje situacija esanti kitokia. “Mums labiau rūpi ne kiekybė, o kokybė, nes mūsų šalis yra tokiame, sakyčiau, revoliuciniame etape, kai dar nelabai mokam atskirti pelus nuo grūdų, renkam į valdžią visokias darbo partijas ir keistus veikėjus”, - sakė jis. Š. Davainis prisipažino, kad jį nuvylė ir tam tikros visuomenės dalies reakcija į žinią, kad Lietuvos masonai pirmą kartą išėjo viešumon. “Paskaitėme atsiliepimus “Delfyje” – na jau labai nekokie buvo... Ar masonas, ar, atsiprašau, koks pederastas, mūsų žmonėms tas pat”, - ironizavo pašnekovas, pastebėjęs, kad daugeliui dar trūksta išsilavinimo ir žinių apie “laisvuosius mūrininkus”, nes apie juos dažnai sprendžiama pagal tarybiniais laikais suformuotus “blogiečių” stereotipus.

Lietuvos masonai neslepia savo skaičiaus – pasak Š. Davainio, 5 Vilniuje ir Kaune šiuo metu veikiančiose ložėse yra apie 50 – 60 narių. Ložes ketinama kurti ir kituose miestuose – Klaipėdoje, Šiauliuose. Lietuvos masonai turi savo interneto svetainę (http://www.freemasonry.lt), rūpinasi knygų apie masonų veiklą leidimu, tačiau ekskursijų į savo ložes rengti neketina. Pasak Š. Davainio, viena vertus, dėl to, masonų judėjimas pas mus dar labai jaunas, nėra sukaupta tiek istorinę ir pažintinę reikšmę turinčių “eksponatų”, kaip JAV ar kitų šalių ložėse. Kita vertus – o tai padeda atsakyti į klausimą ir apie “pagreitintą” naujų narių priėmimą – niekas nesiruošia imti smalsaujančių už rankos ir vestis pas save.

“Jeigu žmogus domisi dvasinėmis vertybėmis, nori save tobulinti, jis pats turi ieškoti kelio: yra daug knygų, nors ne viskas jose teisinga, bet vis dėlto ant kelio užveda. Galima nueiti į Taikomosos dailės muziejų, kur yra masonų skyrelis, daug informacijos yra internete. Ten viskas aprašyta, jokių paslapčių nėra, tik nereikia pernelyg mistifikuoti, kaip dažnai mėgsta daryti žurnalistai. Žmogus pats turi ieškoti, ko jam trūksta. O kai jis pagaliau ima dairytis bendraminčių – toks ieškantis brolis yra tas, kurio mes laukiam”, - sakė Š. Davainis.  

Arvydas Praninskas ([email protected])

REKOMENDUOJAME

TOLIAU SKAITYKITE