Pasigirdus kvietimui lietuviams ir lenkams susitaikyti bent jau šių Velykų proga – juk ir vieni, ir kiti daugiausia yra katalikai – niekur nedingo klausimas dėl santykių ateities.
Įdomu, kaip klostysis lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos santykiai per artimiausius du dešimtmečius.
Kaina nurodyta
Prieš porą mėnesių Lenkijos prezidentas Bronislawas Komarowskis laikraščiui „Rzeczpospolita“ pasakė, kokia bent jau dabar yra minimali gerų tarpvalstybinių santykių kaina: Lietuvoje turi būti išspręstas lenkiškų pavardžių rašybos klausimas; lenkų kompaktiškai gyvenamose teritorijose vietovardžių iškabos turi būti dviem kalbomis; Vilnijoje turi būti sutvarkyti nuosavybės grąžinimo lenkams reikalai.
Sunku įsivaizduoti, kad Lenkijoje atsirastų politikas, kuris viešai atsisakytų minėtų reikalavimų ir kartu tikėtųsi išlikti didžiojoje politikoje. Juolab kad dėl pavardžių rašybos Europos Teisingumo Teismas veikiausiai nurodys, jog Lietuva turi įteisinti asmenvardžių rašymą originalo kalba.
Kai kuriuos lietuvius piktina Vilnijoje pasirodantys saviveiklos gatvių pavadinimai, parašyti lietuvių ir lenkų kalbomis. Piktintis galima kiek nori, galima kreiptis į teismą, bet vargu ar Lietuvoje atsiras valdžia, kuri įsakys visas tas lenteles nuplėšyti.
Lenkija gali nurodyti savo Punsko valsčiaus pavyzdį, kur jau dabar esama lentelių su užrašais lietuvių ir lenkų kalbomis. Tai lenkų valdžios darbas, o ne vietos lietuvių saviveikla.
Lietuvos Vyriausybė žadėjo per dvejus metus sutvarkyti sujauktus reikalus, susijusius su nuosavybės grąžinimu lenkams. Vadinasi, po poros metų Lenkija vėl turės progą įvertinti, ar Lietuva vykdo pažadus. Galbūt aiškinsis jau kita Vyriausybė, bet juk aišku, kad žadėjo Andrius Kubilius.
Dėl ko triukšmas?
Galime būti beveik tikri, kad nereikės laukti dviejų dešimtmečių, kada Lietuvos dokumentuose lenkų pavardės bus rašomos lenkiškai ir lenkų teritorijose vietovardžiai bus pateikiami dviem kalbomis.
Vis dėlto tarp lietuvių atsiranda tokių, kurie gina akivaizdžiai beviltiškas pozicijas. Gal triukšmaujant bandoma nuslėpti, kad ginčas gėdingai pralaimėtas?
Neseniai mūsų žiniasklaida išspausdino Antonio Pacuko Radczenkos straipsnį „Laimėti nelaimint“ iš Liublino leidinio „Kultura Enter“. Autorius rašo: „Pačiame Vilniuje ir šalia jo šiuo metu yra kur kas daugiau lenkiškų mokyklų, negu buvo iki nepriklausomybės atkūrimo. Sovietmečiu tarp lenkų buvo vienas mažiausių procentų žmonių su aukštuoju išsilavinimu, mažiau turėjo tik čigonai. Dabar padėtis gerėja, lenkai yra matomesni privačiame ir valstybiniame sektoriuje, tarp mokslininkų ir korporacijų vadovų, artistų ir žurnalistų.“
Lietuvos valstybė stengiasi, kad jaunoji vietinių lenkų karta gerai mokėtų lietuvių kalbą. Vargu ar Vilnijos lenkai per dvidešimt metų užleis pozicijas vietos savivaldoje. Bet jie bus dar labiau išsilavinę, politiškai susitelkę. Savo reikalavimus jie išsakys puikia lietuvių kalba.
Galbūt lenkų politikai turės didesnę įtaką visos Lietuvos mastu. Juk rusiškas akcentas nesutrukdė Viktorui Uspaskichui prasibrauti į politiką ir net į valdžią.
Jeigu kai kuriems lietuviams tokia ateitis nepatinka, tegul jie agituoja už išstojimą iš Europos Sąjungos.
