Pasak Lenkų diskusijų klubo valdybos nario, publicisto, tinklaraštininko Aleksander Radczenko, pastaruoju metu politikų dėmesys Vilniaus kraštui ir tautinėms mažumos yra nemažas, tačiau konkrečių veiksmų sprendžiant jų problemas vis dar nėra imamasi.
„Po Krymo aneksijos Lietuvos politiniame elite atsirado visuotinis supratimas, kad tautinių mažumų problematika, ypač Pietryčių Lietuvoje, kuri turi sieną su trečiosiomis valstybėmis, yra sudėtinė Lietuvos saugumo darbotvarkės dalis“, – teigia A. Radczenko. Tačiau priduria, kad šalies politikai nori spręsti tik tas Vilniaus krašto problemas, kurios yra jiems parankios.
„Lietuvos lenkai už Lenkų rinkimų akciją balsuoja ne todėl, kad tiki, jog ši partija yra pajėgi išspręsti jų socialines problemas, padidinti pensijas ar atlyginimus. Jie balsuoja dėl specifinių klausimų, susijusių su etninės tapatybės išsaugojimu: tautinių mažumų šveitimu, asmenvardžių rašymu, savo gimtosios kalbos vartojimu viešajame gyvenime. Ir kol šie klausimai nebus išspręsti – tol šiame regione bus tam tikra įtampa“, – sako A. Radczenko.
Lenkų diskusijų klubo valdybos narys negaili kritikos šiai partijai ir tikina, kad LLRA-KŠS apskritai neatstovauja tautinėms mažumoms ir jų interesams.
„LLRA-KŠS jau kelis kartus buvo valdančiosiose koalicijose, bet taip ir nesugebėjo išspręsti nei vienos rimtesnės tautinių mažumų problemos: nei Vardų ir pavardžių įstatymas, nei Tautinių mažumų įstatymas nebuvo priimti, tautinių mažumų švietimo srityje irgi jokio proveržio nesimato. Susidaro įspūdis, kad V. Tomaševskio partija yra visiškai nesuinteresuota šias problemas spręsti, nes jos yra reikalingos mobilizuojant rinkėjus prieš rinkimus.
Ši partija kontroliuoja vietinę žiniasklaidą (su retom išimtimis), o prokremliška žiniasklaida remia LLRA-KŠS. Dėl to 30 metų po Nepriklausomybės atgavimo regione daugėja skaičius asmenų, kuriems rusų kalba yra gimtoji (postsovietinėje erdvėje panašų procesą galima pastebėti tik Baltarusijoje), stiprėja autoritarinės nuotaikos, vis dažniau galima išgirsti nuomones, kad „prie Sovietų buvo geriau“, kad Putinas yra geras lyderis, kad Krymo aneksija yra pateisinama ir panašiai“, – mano A. Radczenko.
V. Tomaševskis į kritiką apie tai, kad jo vadovaujama partija netinkamai atstovauja lenkų bendruomenės interesus ir į viešai Lietuvoje sulaukiamus kaltinimus prokremliškomis pažiūromis apibendrintai atsakė:
„Mes vienijame visus geros valios žmones bendram darbui, mūsų šalies piliečius. Jeigu kažkas pateikia nepagrįstą nuomonę, kaip galima atsakyti į tokį klausimą. Mes bendradarbiaujame ir su rusų, totorių, ukrainiečių, baltarusių ir vis daugiau turime lietuvių savo gretose. Mes neieškome priešų. Mūsų pagrindinis tikslas yra vienyti. Ir tai nepatinka kai kuriems“, – sakė V. Tomaševskis.
Tačiau publicistas A. Radczenko įžvelgia ne tik LLRA-KŠS kaltę, bet ir nepakankamą valdžios susirūpinimą bei dėmesį Vilniaus kraštui ir jo žmonėms.
„Būkim biedni, bet teisingi: per 30 metų Lietuva padarė tikrai nedaug, kad šio regiono gyventojų ryšys su Lietuva būtų stipresnis. Lietuvos valdžia ir politikai iš esmės neturi komunikacijos kanalų, kuriais galėtų pasiekti Vilniaus krašto gyventojus. Tikroji pilietinė visuomenė bei nepriklausoma rusakalbė ir lenkakalbė žiniasklaida Vilniaus krašte yra labai silpnos, joms nuolat trūksta finansavimo ir Lietuvos valdžia šiuo klausimu beveik nieko nedaro“, – vardija jis.
Panašios nuomonės laikosi ir politologas Andrzej Pukszto.
„Lietuvoje vis dar vyrauja tarpukario stereotipas, kai nėra atskiriamas tautiškumas nuo pilietiškumo. Ko gero, visa Europa yra pažengusi kiek toliau. Iki šiol buvo bandoma pietryčių Lietuvą lituanizuoti ir buvo manoma, kad taip galima pasiekti viską. Visgi, manyčiau, kad reiktų ne lituanizuoti, o įpilietinti – stiprinti pilietinę visuomenę šiame krašte. Politikos formuotojai nesuvokia pilietiškumo ir pilietinės visuomenės svarbos“, – sako ekspertas.
A. Radczenko neneigia, kad komunikacinių spragų trūksta ir iš pačios Lietuvos lenkų bendruomenės. Jis priduria, kad didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje nesugeba aiškiai ir argumentuotai pristatyti savo problemų.
„Aš ilgus metus rašiau apie tai, kad su lietuviais reikia kalbėtis lietuviškai. Banali tiesa, bet, deja, Lietuvos lenkų lyderiai, publicistai, visuomenininkai nenorėjo jos girdėti ir diskusijos apie Lietuvos lenkų padėtį nuolat vykdavo tik lenkų kalba, tarp tų pačių asmenų, lenkakalbių žiniasklaidos priemonių puslapiuose arba Varšuvoje, o ne Vilniuje diskutuojant su Lietuvos politikais ir intelektualais. Visgi, ši situacija pamažu keičiasi ir atsiranda vis daugiau tų, kurie sugeba kalbėtis su lietuviais, argumentuota ir nepriekaištinga lietuvių kalba“, – teigia A. Radczenko.
Jam pritaria ir JAV Marylando universiteto mokslininkė, saugumo specialistė Eglė Murauskaitė. Ji pabrėžia, kad ir viešoje erdvėje vis dar formuojamas negatyvus požiūris į tautines mažumas stipriai prisideda prie nesantaikos kurstymo.
„Pradėkime nuo to, koks problematiškas yra štai toks požiūris į Lietuvos mažumas – kaip į potencialią grėsmę, atskalūnus, tik ir ieškančius kaip čia pakenkti – toks sistemingas diskurso formavimas žiniasklaidoje labai ženkliai prisideda prie jų atskirties problemos aštrėjimo, kursto nesantaiką“, – paaiškino E. Murauskaitė.
Saugumo ekspertė, diskusijoje apie tautinių mažumų požiūrį į šalies gynybą ir nuotaikas karo atžvilgiu, siūlo atkreipti dėmesį į faktus ir oficialių tyrimų rezultatus. Kaip vieną iš argumentų ji pateikia A. Ramonaitės kartu su bendraautoriais išleistą knygą „Kas eitų ginti Lietuvos”. Šis tyrimas atskleidžia, kad žmogaus pajamos, tautybė, ar gyvenamoji vieta nėra lemiantis faktorius pasirinkimui.
„Apklausos ar tyrimai regionuose, kur didelė lenkų ar rusų koncentracija, paprastai rodo, kad Lietuvos mažumos linkusios skeptiškiau vertinti Rusijos keliamą grėsmę – neretai jų nuomonei įtaką daro prorusiškos žiniasklaidos vartojimas ir skepticizmas Lietuvos politinės situacijos atžvilgiu.
Tačiau tokį požiūrį būtų galima apibūdinti kaip „abi pusės (tiek Lietuva/NATO, tiek Rusija) kaltos”, laikas dėti daugiau pastangų susitaikymui, kas visiškai nereiškia, kad taip manantys žmonės nusiteikę priešiškai Lietuvos atžvilgiu, ar kad krizės atveju jie iškart pereitų į priešo pusę“, – pabrėžė E. Murauskaitė.
Kalbėdamas apie Krymo scenarijaus grėsmę Vilniaus kraštui A. Pukszto išreiškia dvejopą nuomonę.
„Dabar ta grėsmė yra minimalizuota. Su Lietuva stipriai bendradarbiauja Lenkija, jos vyriausybė yra suinteresuota tuo, kad tautiečiai, gyvenantys už Lenkijos ribų, būtų lojaliais valstybės, kurioje gyvename, piliečiais, būtų pilietinės visuomenės dalimi ir, kad, su jais būtų galima diskutuoti naudojant demokratinius instrumentus. Tačiau tai nereiškia, kad reikia sėdėti sudėjus rankas, namų darbų yra visiems labai daug“, – mini A. Pukszto.
O E. Murauskaitė patikina, kad nors Vilniaus krašto lenkai išgyvena tautines dilemas, bet „saugumo klausimu daug problematiškiau ne jų patriotizmo lygis, koks jis bebūtų, o tai, kad Lietuva prašauna politiniame kontekste nerasdama tvirtos bendros kalbos su Lenkija, kuri turi potencialą būti teritoriškai artimiausia Lietuvos karine sąjungininke krizės atveju“.
„Tikrai nemanau, kad Vilniaus krašte įmanomi Donbaso ar Krymo scenarijai. Taip, prokremliškų nuotaikų čia netrūksta, bet nėra jokių organizacijų ar veikėjų, kurie galėtų šias nuotaikas pakreipti link aktyviųjų veiksmų. Nėra separatistinių nuotaikų.
Bet turiu pasikartoti – žinant, kaip sustiprėjo šiame regione prokremliškos žiniasklaidos įtaka, kuriai Lietuvos valstybė iš esmės nenori ar nesugeba sukurti jokio veiksmingo atsako lenkų ar rusų kalbomis (o jau egzistuojančios, lojalios Lietuvai lenakakalbės ir rusakalbės žiniasklaidos priemonės pasmerktos vegetuoti), negaliu garantuoti, kad situacija viena diena nepasikeis mūsų nenaudai“, – pažymi ir A. Radczenko.
