Lietuvos baleto 85 metų jubiliejui skirta Baleto savaitė rugsėjo 29 d. prasidėjo šviežiausia premjera – Leo Delibes'o „Kopelija“. Pirmasis valstybės teatre Kaune 1925 metais baletmeisterio Pavelo Petrovo pastatytas pilnametražis baletas ir naujoji jo versija skiriasi kaip diena ir naktis: dailininko Michailo Šemiakino ir choreografo Kirilo Simonovo kūrinys ambicingas pačiais įvairiausiais aspektais ir deramai pagerbia devintą dešimtį įpusėjusią mūsų baleto tradiciją, suteikdamas perspektyvą jos atsinaujinimui ir netikėtoms transformacijoms.
Kiti Baleto savaitės sąraše pateikiami spektakliai – klasikinio repertuaro pažibos, todėl juos nuspręsta papuošti pasaulinio pripažinimo sulaukusiomis žvaigždėmis iš Rusijos – į šios šalies baleto vertybes ir skonį pastaraisiais dešimtmečiais siekia lygiuotis profesionalioji, akademinė mūsų teatrinio šokio kultūra.
Ludwigo Minkaus „Don Kichotą“, prieš penkiolika metų pastatytą maskviečio Vladimiro Vasiljevo, pagerbė garsiojo Marijos teatro iš Sankt Peterburgo primarijai – Olesia Novikova ir Leonidas Sarafanovas. Labiau besidomintiems baletu šie šokėjai pažįstami iš 2006-ųjų „Don Kichoto“ vaizdo įrašo, o Sarafanovas – iš pernykštės viešnagės, kurios metu fragmentą iš „Don Kichoto“ jis atliko su Alina Somova.
Abu Lietuvos baleto jubiliejaus renginyje apsilankę šokėjai – pavydėtinos fizinės ir artistinės formos, gerai jaučia vienas kitą ir geba su žiūrovais dalintis šokio malonumu. Baletas „Don Kichotas“ nėra vieningas nei estetiniu, nei stilistiniu požiūriu – tai spalvingas, garsais ir šokio formomis žaižaruojantis kaleidoskopas, kurį tik formaliai jungia banalus siužetas, besirūpinantis vien galimybėmis atskleisti įvairiapusišką šokėjų talentą.
Pagrindiniai herojai, dalyvavę ir baleto prologe, tikrąsias savo galimybes efektingai atskleidė vienas paskui kitą pasirodydami miesto aikštėje – aukšti, ryškūs Kitrės-Novikovos žingsniai, lengvi, grakštaus piešinio šuoliai, koketiškos, gyvos veido išraiškos sulaukė adekvataus kelnėmis su toreadoro lampasais apsiavusio kirpėjo Bazilio-Sarafanovo atsako – skriete įskriejęs į sceną veržlių šuolių serija, jis stebino išbaigtomis pozų linijomis, išradingomis lengvų, elastingų šuolių ir sukinių ore kombinacijomis, puikių dvigubų turų pliūpsniais, begarsiais, tiksliais nusileidimais ant žemės.
Skoninga bravūra, tvirtas šokis ir elegancija buvo būdingi ir kitiems Novikovos ir Sarafanovo epizodams pirmajame paveiksle – lengvai ir temperamentingai pašoktą Bazilio ir Kitrės draugių trio pratęsė ugningas Kitrės šokis su kastanjetėmis, o užbaigė efektingi duetiniai pakėlimai, kurių metu į viršų iškelta Novikova tambūrinu įspūdingai taukštelėjo per aukštyn ištemptos kojos pėdą.
Pakeliui į čigonų stovyklą avanscenoje paimprovizavę (pakankamai stilingai ir nuotaikingai, netgi atskleidę individualų, niuansuotą meilės jausmą), antrajame paveiksle jie galėjo šiek tiek pailsėti – net nusprendė nestebėti čigonų šokių ir pasirodė tik šio epizodo pabaigoje, kad sudalyvautų privalomame „spektaklyje“, kurio uždangoje ištapyta vėduoklė yra ir pagrindinis senoviniuose klasikiniuose baletuose būtino Sapno epizodo vaizdinis motyvas.
Don Kichoto sapne Novikova pasirodė kaip labai konkreti ir žemiška Dulsinėja, aktyviai ieškojo ryšio su žiūrovais ir mėgavosi plojimais, kuriuos sukėlė plieninių šuoliukų įstrižainė ir tikslus sukinių ratas.
Antrajame veiksme pagrindiniai herojai turėjo daugiau galimybių pademonstruoti artistines savybes, kurias klasikiniame balete liudija aiškiai skaitoma gestikuliacija ir mimika. Žinoma, Vilniaus publiką jie visiškai pavergė puikiu, žaižaruojančiu Grand pas – tiek santūriai iškilmingu, bet nestokojančiu efektų adagio, tiek variacijomis. Sarafanovas vėl abstulbino lengvų, plačių šuolių ir sukinių kombinacijomis, o akį rėžiančią suknelę su ilgomis juodo gipiūro rankovėmis vilktini Novikova – koketiškai ažūriška variacija bei fantastiškais fouette. Šio epizodo šventišką toną palaikė ir įterptinės variacijos – pirmąją kaip visad lengvai, nuotaikingai, tarytum be jokių fizinių pastangų šoko Olga Konošenko, antrąją – Nailia Adigamova.
Spektaklyje išvydome ir kelis naujus senų vaidmenų atlikėjus – Kitrės draugę pirmą kartą šoko Jekaterina Romankova, gerai įsisavinusi tiek mizanscenas, tiek choreografinį piešinį, kartu su Žavinta Čičelyte šokusi darniai, lengvai ir muzikaliai.
Sapno paveiksle Driadžių valdovės vaidmenį primą kartą atliko Greta Gylytė. Ši jauna solistė jau yra sukūrusi įdomų kitos – „Žizel“ vėlių – valdovės paveikslą. Naujajam darbui artistė turi reikiamus duomenis, efektingą išvaizdą, tačiau pozoms nušlifuoti dar reikia laiko, o judesių kombinacijoms – ištvermės. Daug žadančiai pradėjusi savo variaciją, šokėja suklydo itališkųjų fouette serijoje, tačiau sugebėjo nesutrikti, o valdovės reputaciją visiškai atgavo epizodo pabaigoje, ypač išraiškingų ir veržlių šuolių įstrižainėje.
Galvojant apie „Don Kichotą“ kaip apie teatro spektaklį, negali nepaminėti Eglės Špokaitės kuriamo Mersedes paveikslo – ji nuosekliai pasilieka spektaklio erdvėje netgi po efektingai atlikto epizodo, nepasiduoda aplodismentų provokacijoms ir išsaugo personažo autonomiją, taip pat – ir magišką jo bei teatro apskritai paslaptį, ypač – čigonų stovyklos paveiksle ir tavernoje. Žvilgsniai, gestai, subtiliai banguojantys rankų mostai, stabtelėjimai ir temperamentingi jausmų proveržiai žiūrovams kelia ne mažiau pasigėrėjimo, nei virtuoziški šokio technikos triukai.
