“Svarbiausias Lietuvos valstybės uždavinys ir prioritetas yra lietuvių tautos ir tautinės Lietuvos valstybės išsaugojimas” - teigia Lietuvos žmogaus teisių asociacija.
Toks teiginys įrašytas į šios grupės viešą pareiškimą Lietuvos Prezidentui, Seimui ir vyriausybei, paskelbtą 2007 m. balandžio 17 d. Vilniuje ir, matyt, nesulaukus nė kokio atsiliepimo, pakartotą rugsėjo šeštą tinklapyje “Bernardinai.lt”. Pareiškimą pasirašė grupės garbės pirmininkas, okupacijos laikotarpiu buvęs žymus pogrindžio veikėjas, Lietuvos Helsinkio grupės pirmininkas politinis kalinys Viktoras Petkus ir dar kiti penki jos vadovybės nariai. Tarp jų - ir buvęs premjero Šleževičiaus patarėjas Stasys Stungurys, taip pat buvęs politinis kalinys.
Antrą kartą pareiškimas skelbtas ryšium su dabar svarstomu Lietuvos pilietybės klausimu užsienyje gyvenantiems lietuviams. Turbūt skaitytojams nebereikia aiškinti Lietuvos valdžių nusiteikimo į išeivių bei jau užsienyje gimusių lietuvių pilietybę, nes net trys oficialios įstaigos – Konstitucinis Teismas, premjero Gedimino Kirkilo sudaryta Egidijaus Jarašiūno vadovaujama komisija ir Raimondo Šukio vadovaujama vidaus reikalų ministerija - įvairiais keistais sprendimais paskelbė neigiamą požiūrį ir dabar ieško būdų, kaip jį “prigydyti” Lietuvos įstatymų gamykloje Seime. Ši iš žymių lietuvių sudaryta žmogaus teisių gynimo grupė aiškiai ir stipriai pasisako prieš tokį nusiteikimą ir, nurodydama priežastis, iškelia keletą kitų apskritai perieš išeiviją nukreiptų būdingų reiškinių.
“Nors išeivija turėjo sukaupusi didelė kultūrinę, ekonominę ir politinę patirtį, 1991 –ųjų metų Lietuvos valdžia nepasinaudojo išeivijos prieškariu sukaupta tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi, o valdžios įstaigos nekonsolidavo užsienio lietuvių pastangų atkuriant Lietuvos valstybės ekonomiką ir tarptautinius ryšius. Atvirkščiai, jos ribojo ir teberiboja užsienio lietuvių dalyvavimą Lietuvos valstybės politiniame ir ekonominiame gyvenime, nedėjo ir nededa pakankamai pastangų, kad užsienio lietuviai grįžtų į Tėvynę ir dirbtų Tėvynės labui. Apmaudu, bet per pastaruosius 17 metų iš Lietuvos išvyko dar pusė milijono žmonių… Šiandien už Lietuvos ribų gyvena jau ketvirtadalis tautos… Lietuviškose šeimose gimstamumas yra kritiškai žemas, o lietuvių tautos sklaida pasaulyje nuolat didėja. Tai kelia susirūpinimą ne tik dėl Lietuvos valstybės, bet ir dėl lietuvių tautos išlikimo ir dėl jos ateities” - rašo šie žmogaus teisių gynėjai.
Taikli pastaba. Pasakyta tiesa. Nė vienai Lietuvos valdžiai išeivija tada nerūpėjo. Ir turbūt nesunku suvokti kodėl. Juk visas jas sudarė, beje, dar ir dabar sudaro, okupanto kontroliuojamų nuo vakarų pasaulio aklai uždarytų vidurinių ir net aukštųjų, tarp jų - ir partinių, mokyklų auklėtiniai, todėl jie ir negalėjo žinoti, kaip iš tikrųjų išeiviai laisvėje gyveno, kokie jie buvo, ką veikė ir ką dėl Lietuvos, ypač jos išlaisvinimo, darė. Nors daugumas jų gal ir netikėjo okupanto pieštu paveikslu, sukurptu iš į vakarus pabėgusių jų vadinamų valdžios ištroškusių nacių, fašistų ir tarybinės santvarkos griovėjų, tačiau išeivių nei nusiteikimo, nei pajėgumo nežinojo. Dėl to ir keistokas buvo pirmas sąlytis ir ypač kreivas buvo buvusių komunistų, staiga Lietuvai vadovaujančiais politikais tapusių, žvilgsnis į išeivių teises atkurtoje nepriklausomoje valstybėje. Atskris čia “amerikonai” su doleriais, viską išpirks ir mums nieko nebeliks, skambėjo Maskvos jungą numetusių tėvynainių nuogąstavimai iškilus išeivių pilietybės klausimui. Tačiau vis tiek tada susitikom kaip lietuviai, kaip lietuvių tauta, ta pati ir tėvynėje, ir išeivijoje. Ir visi kūrėme lietuvių valstybę. Tai labai akivaizdžiai parodė Lemonte įvykęs Mokslo ir kūrybos simpoziumas, pasižymėjęs iš Lietuvos pirmą kartą į laisvą pasaulį atvykusių mokslininkų gausa. Čia jau labai pasijautė visų – ir iš tėvynės atvykusių, ir išeivių - bendras noras dirbti kartu. Buvo pradėtas nagrinėti ir išeivių pilietybės klausimas, kuris po kelerių buvo išspręstas, Lietuvos Seimui ; priėmus įstatymą, grąžinantį Lietuvos pilietybę ją turėjusiems prieš Lietuvos okupacijos pradžią ir suteikiantį pilietybę lietuvių vaikams bei vaikaičiams iki ketvirtos kartos. Tokia padėtimi, bent šiuo atžvilgiu, išeiviai buvo patenkinti.
Žinoma, šiek tiek apmaudu buvo dėl pirmųjų Lietuvos valdžių nusiteikimo nepasinaudoti išeivijos turimomis jėgomis valstybės, ypač užsienio reikalų tarnybai. Juk daug lietuvių išeivių buvo išsimoklinusių, pasipuošusių aukščiausiais akademiniais laipsniais įvairiose srityse, įskaičiuojant ir politiką, įgijusių nemažą patyrimą, gerai mokančių gyvenamųjų kraštų kalbas, pažįstančių jų visuomeninį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, žinančių vietinius papročius, taigi tinkančių ambasadų, konsulatų vadovais ir kitoms panašioms tarnyboms. Tačiau tai pergyvenome be didelių sukrėtimų. Nors ir keisti buvo pasiteisinimai panaudojant šias tarnybas ribojančius įstatymus, nes jie patys tuos įstatymus kūrė, ir niekas jiems nekliudė sukurti išeivių padėčiai palankius. “Williams International” pataikaudami, seimūnai per galvas vertėsi Lietuvai net žalingus įstatymus priiminėdami. Tačiau dėl to ašarų irgi neliejome. Tik painiojasi mintys galvoje, ieškodamos atsakymų, kokia Lietuvos padėtis būtų šiandien buvusi bent Lietuvoje investuoto užsienio kapitalo atžvilgiu, jeigu užsienio reikalų ir ūkio ministerijose vadovaujantį balsą būtų turėję ir jose darbavęsi patyrę lietuviai išeiviai?
Bet šiandien jau esame išsiskyrę. Anas Seimo priimtas pilietybės įstatymas paneigtas. Išeiviai iš valstybės narystės išbraukiami. Plieskiasi kieti ir nebe taip jau draugiški nuomonių pasikeitimai. Ir kaip jų gali nebūti? Juk raudonojo okupanto iš Lietuvos išvyti ir vakaruose atsidūrę lietuviai visą okupacijos laikotarpį visomis turimomis jėgomis ir prieinamomis priemonėmis dirbo Lietuvos išlaisvinimui, veikė į savo gyvenamųjų kraštų valdžias prašydami pagalbos ir šioje srityje tikrai daug laimėjo ir Lietuvai padėjo, niekada negalvodami, kad jie nebus nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės dalis. Lietuvos laisvinimui besidarbuojantiems išeiviams niekada neatėjo į galvą mintis, kad, Lietuvai nepriklausomybę atgavus, jų padėtį spręs kaip tik tie, kurie okupacijos laikotarpiu buvo komunistai, partinių mokyklų auklėtiniai, uolūs Maskvos paslaugūnai, kai kurie net labai stropūs jos pakalikai, taigi nusiteikę prieš Lietuvos nepriklausomybę. Dabar jie - pilnateisiai jos piliečiai ir sprendžia išeivių likimą. Ar tai ne nesąmonė?
Ir dar ne viskas. Jie sprendžia ne tik išeivijos, bet ir lietuvių tautos likimą. Lietuvių tauta jiems net nerūpi. Jiems Lietuva dabar jau nebe lietuvių, bet kažkokių piliečių valstybė. Jau daug kartų esu apie tai rašęs, todėl ir nebenoriu kartotis. Jaučiu reikalą tik priminti, kad, apytikriai prieš dešimt metų pradėjęs šią lietuvių tautą užpuolusią nelaimę ryškinti, buvau beveik vienas. Ne kartą buvau irgi puolamas, pajuokiamas, niekinamas. Nors tokių “deimančiukų” ir įvairiausių etikečių, kaip pvz., nacis, fašistas, Hitlerio, net Stalino idėjų puoselėtojas, nestinga nė dabar, bet girdžiu jau daug ir kitokių balsų. Jie džiugina ir skatina toliau šią mintį puoselėti. Vienas iš tokių pavyzdžių yra ir šiame rašinyje aptartas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pareiškimas, raginantis Lietuvos valdžias artimiausiu metu paruošti ir patvirtinti lietuvių tautos išlikimo ir demografinę valstybės vystymo strategiją.
Jos užmojį reikia remti. Negalima leisti kosmopolitams sunaikinti lietuvių tautą ir jos atkurtą valstybę paversti kažkokių margaspalvių piliečių bedvasiu sambūriu, nors, kaip dabar aiškinama, taip nori kažkokie Lietuvos “intelektualai” pagal vėl kažkokią Europos Sąjungos “dvasią”. Mat tautinės valstybės ES nepakeliui. Nepasiduokim, nesileiskim mulkinami. Patvorin tuos “intelektualus” ir tas “dvasias”. Mes esame lietuviai, lietuvių tauta, tokie gimėme, tokie ir norime būti. O taip galime padaryti tik turėdami savo tautinę valstybę, sudarančią sąlygas lietuvių tautos, kalbos, papročių, tradicijų, dvasios bei kitų lietuviškų tautinių vertybių vystymui.
