Net nustėrsti, kai pamatai, jog pranašystės ir katastrofinės nuojautos pildosi taip realiai ir greitai, kad net juodas humoras negelbsti.
Ir kaskart prieš valdžios rinkimus ištariama frazė „blogiau nebus“ vis paneigiama. Belieka šauktis dievopi, įtikėjus, kad esame verčiami virsti kultūriniais Jobais. Gero čia tik tiek, kad vis labiau nustojama tikėti valdžia, virstančia „karalium Juoba“, ir tik gūžteli, pamatęs statistiką, skelbiančią, kad esame labiausia retėjanti valstybė ES. Keista, pamanai, nes pagal valdžios norus ir žygius mūsų turėjo čia likti bent perpus mažiau. Arba visai išnykti ir tapti tuo „niekur“ – bent kad kaimynams būtų ne taip gėda.
Šalia mokesčių didinimo, drastiškiausio kultūros sektoriui, šia savaitę valdžios kardas pakibo virš projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Bet būkime tikslesni: jis pakibo virš visos Lietuvos, ne virš sostinės ar vienos įstaigos ir jos vadovės. Pastaroji ir jos įstaiga tapo tik atpirkimo ožiais, kokiais galėjo jaustis beveik nuo pat įstaigos pradžios. O jei pasitelktume paskutinės laidos „Teisė žinoti“ frazeologiją, garvežio mašinistai ar stoties viršininkai surado iešmininką. Tiksliau, jį padarė tokiu nuo pat pirmos dienos, kreivai pakloję pabėgius, visi tapę neatsakingais, ir atsakomybę čia juto tik pati įstaiga, dar vis toliau dirbdama, kai normalaus būdo žmonės seniai būtų iš jos išėję (ir išėjo).
Suprantama, įstaigos darbą idealizuoti sunku: nepaslanki biurokratinė mašina, kuri ilgai sprendžia, vienam popieriui reikia keleto parašų ir t. t. VEKS‘as padarė keletą labai grubių klaidų, bet jos susijusios ne su piniginėmis aferomis, o su ideologija. Ši įstaiga, vesdama Vilnių ir šalį į kitą kultūrinio gyvenimo (ir kultūros administravimo) kokybę, galėjo virsti skaidriausia kultūros įstaiga, duodama pavyzdį kitoms, su moderniu, sunkumais ir problemomis neaplipusiu finansavimo mechanizmu – tam priskiriu ir atsakomybę bei atskaitomybę. To ji nepadarė. O gaila, tai galėjo būti eksperimentas, sukurtas išimčių tvarka ir pajudinęs pačios kultūros politikos finansavimo sustabarėjusią būklę – deja, įstatymai, t. y. valstybė su sava neįmanomai griozdiška ir kasdien vis sunkėjančia buhalterija to neleido. O po to jau sekė tai, dėl ko sušlubavo vardas: nuo idėjų banko, kur originalesnes mintis galėjo savintis kas tik nori, iki prastų viešųjų ryšių, negebėjusių atsikirsti į kaltinimus. Dabar ant šios įstaigos kariama viskas, kas atsitiko skandalingo per pastaruosius metus: Bjork koncertas (nors žiniasklaida aiškiai parašė, kad jo organizatoriai koja atidarinėjo ne tiek VEKS‘o, kiek Kultūros ministerijos ir savivaldybės duris) ir internetiniai portalai www.culturelive09.lt ir www.lietuva.gyvai.eu (kuriuos lydinčią isteriją dėl paklotos kainos už sukūrimą galėtų apmalšinti sutartis 10 metų priežiūrai – su išlyga, kad pastarasis veiks kaip laikrodis).
Bet šalia visų įstaigos ideologinių klaidų ir nuodėmių, kuriomis ją kaltina neva „pilietiškai suinteresuotieji“, šiandieninė situacija stumia į pato situaciją ne pačią įstaigą, o valstybę ir visą jos mechanizmą, grindžiamą sunkiai suprantamais šiandienai požiūriais. Likus dviems savaitėms iki kultūros sostinės metų dar sykį sumažinti finansavimą iki 20 mln. (o realiai, kaip teigė Elona Bajorinienė minėtoje TV laidoje, iki 11 mln., nes devynių jau laukia šiųmečiai projektų vadovai-kreditoriai) yra, švelniai kitiems ištartum, trumparegiška (sau ištartum visai kitaip). Net užnugario nepasiliko – kaip tada galėsi kaltinti VEKS‘ą, jei programų biudžetas vien nuo pernai sumažinamas keturiskart? O šalia to dar išgirsti naująjį kultūros ministrą, vietoj paaiškinimo ištariantį mistišką „ekspertai-eu“ – ir suvoki, kad ratas apsisuko, sugrįžai į kokius 1992-uosius, kada pas mus klestėjo Gariūnų kultūra ir tokio tipo prekiniai santykiai.
Prisiminkime: andainykščiame turguje (turbūt net šiandien viskas ten pasikeitę) pagrindinis „biznis“ vykdavo iki pirkėjų atėjimo, ir didieji pinigai būdavo uždirbami per porą nakties ar ankstyvo ryto valandų, perkant urmu ir parduodant dalimis. Ir galiojo aiški pasitikėjimo tarp prekijų formulė, įtariamasis geriausiu atveju būdavo iš rato išmetamas. Šiandien kultūros ministras, neturėdamas jokių teisinių išvadų, o tik retorika pagrindžiamą net ne bulvarinės ir net ne žiniasklaidos spygavimą, savo atsakymu teigia, kad „jo šalyje“ nekaltumo prezumpcija negalioja. O visa valdžia, sutikdama mažinti lėšas, nurodo, kad ji suvokia tik tokį „biznį“: „pinigai iš ryto – kėdės po pietų“. Todėl investuoti lėšas į šalies įvaizdį jai atrodo pernelyg didelė kaina. Jos mąstysena nesiekia tų laikų, kai mūsų krašte atsirado reklama ir užsidegė „Maksimos“ iksai.
Investuoti į įvaizdį – sudėtinga, jis gali suveikti, bet nebūtinai. Šiuo atveju būtų investuojama į kultūrą kaip įvaizdį ir kaip produktą ar kūrybą, kurios poveikį patirs pirmiausia mūsų pačių šalies piliečiai (o tik po to – ir užsienio). O jau vėliau tai galėtų sugrįžti nebe tais pačiais milijonais: net numatomi tarptautinių tinklų ar užsienio chorų dalyviai iškart grąžintų šaliai mažiausiai tą pačią sumą – per viešbučius, maitinimąsi, prekes. Bet čia jau per sudėtinga matematika, mūsų „finansų ministerija“. Jau iki blogumo chrestomatiškai aišku, mes nepasigirsime nei pritrenkiančiais gamtos vaizdais, nei kaimo turizmu su fejerverkais ir girtomis vestuvėmis savaitgaliais. Mažindami lėšas kultūros sostinei siunčiame pasauliui naują įvaizdį: „dėjome“ ant savo kultūros ir ant bet kokių susitarimų. Lyg ir žadėjome gražiai žaisti, bet įėjome į golfo klubą su sava ripkele. Pasiūlėme „tryną“ vietoj bridžo. Į milijonierių klubą atsinešėme 20 kapeikų.
Betgi galime garbingai ir oriai, sušunka mužikėliai. 20 mln. – oho, kokie pinigai. Naujoji valdžia dar geriau pasiūlo – „VEKS kaip renginys būtinai turi įvykti bet kokiomis sąlygomis, bet kokiu būdu ir bet kokiam finansavimui esant“. T.y. gali įvykti ir su 10 Lt. Išeitų du „Pagirių vyno“ ir kaimynas su gitara. Bent jau du žmonės būtų patenkinti.
Deja, net 40 mln. čia reiškia moralinį bankrotą be jokio orumo. Greta kitų sostinių tai būtų tie patys Gariūnų kultūros kioskai priešais Versalį. Nes čia kalbama ne apie vieną festivalį, o apie visus metus – ir metus su perpus brangesniais renginiais dėl naujų mokesčių. Bet šiandien viskas gražiai pridengiama mistinės krizės „piaru“.
Bet kuomet ministerijų biudžetai finansuojami 600 milijonų turtams įsigyti, kuomet ministeris pirmininkas kukliai savo rezidenciją remontuojasi už 2 mln, Prezidentas – už 3,8 mln. Lt, o Užsienio reikalų ministerija – už 23 mln. – tai mūsų mužikėliams suprantama. Nes suprask, tai pastatai, tai kainuoja. O kultūra – ir dar tokia neapčiuopiama, net fejerverkais nematoma, nes kažkokia – dvasinė? Politikai tai ne kartą įrodė: jiems buvo siūloma visa carte blanche kaladė rinkėjų pasitikėjimui pelnyti – nuo „Lietuvos“ kino teatro gynimo iki dabartinės kultūros sostinės. Niekas tų kortų neėmė. Bet neabejoju, visi eis į Sporto rūmus naujamečio „Spragtuko“ klausytis ir Hoffo lazeriais grožėsis. Ir taip pasikultūrins. Visiems metams. Viliuosi, kad tarp atvykusių į tą renginį užsienio žurnalistų bus ir naujasis Jarry, pakeisiantis „Karaliaus Juobos“ remarką į „Lietuvoje, vadinasi, niekur“.
Sveiki atvykę į Europos kultūros provinciją!
