Per keletą praėjusių metų lietuvių periodikoje daug kalbėta apie tapatybę, tačiau didesnė dalis tų kalbų sklido pramoginėje-komercinėje aplinkoje, susijusioje su tapatybė.lt vajumi. Tai reiškia, kad Lietuvos įvaizdžio kūrimo(si) klausimas visiškai uždengė giluminius mūsų esaties klodų kasinėjimus.
Bala nematė tų sąvokų ir jomis žymimų tikrovės reiškinių skyrybų. Svarbiau yra, kad neprabudo noras diskutuoti apie tai, kas esame, kokie svarbiausi paveldėtieji mūsų savivokos bruožai, kaip keičiamės laisvės sąlygomis ir kokie svarbiausi naujadarai atsiranda mūsiškiame savaime aiškiame, t.y. nereflektuojamame gyvenime. Gyvenime, kurį šiandien gyvename taip, it gyventume amžinai.
Drįstu manyti, kad dažniausiai svarstomas šiandieninio lietuviškumo bruožas ar savybių puokštė yra po-sovietizmas. Sovietinės praeities šleifas Lietuvoje yra gana platus ir nuolat save primenantis dalykas. Sunku būtų rasti pavyzdį svarbių dabarties problemų svarstybų, kuriose dėl visų bėdų nebūtų kaltinami iš sovietinės praeities atklystantys vaiduokliai. Valstybės valdžios savivalė, korupcijos akivarai, žmonių susvetimėjimas ir socialinio solidarumo nuopuolis, pagieža savo valstybės atžvilgiu, net masinė lietuvių emigracija yra siejama su sovietų režimo trauminiais padariniais.
Tai tęsiasi nuo pat pergalingos „dainuojančios revoliucijos“ laikų, nuolat graudenant apie savo nelaimių šaltinius ir beveik neįveikiamas pasekmes. Kita vertus, solidesnių to sovietiškumo ar po-sovietiškumo aprašymų, skirtingų interpretacijų vis dar pasigendama.
Nepuoselėjant vilties, kad galima be skausmingų mentalinių pasekmių pabėgti nuo praeities traumų, vis tik neretai Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodo priešingos mintys, pagrįstai keliančios abejones dėl vienareikšmių interpretacijų. Negi dėl visų dabartinės valstybės, visuomenės ir individo nelaimių, nesėkmių bei nuodėmių yra kaltintinas išimtinai sovietinis palikimas? Tai yra dažnėjantis klausimas.
Šiandien į viešų debatų paviršių pamažu kyla ir po-sovietinis (kai kas vartoja terminą po-kolonialinis) dabartinės lietuvių visuomenės charakteris, pateikiamos tokios interpretacijos, kurios daugelio ydų priežasčių ima ieškoti ne vien praeities skriaudų, patirtų nuo sovietų ir jų kolaborantų, palikime, o dabartinėse laisvos rinkos ir tautos laisvės sąlygose. Kaip sovietinės, taip po-sovietinės sąmonės bruožai nelengvai atidengia savo esmę.
Galimas dalykas, kad vangus noras ramiai patyrinėti save ir savo atvaizdus tapatybės.lt veidrodėliuose ir yra didžiausias sovietmečio padarinys. Traumuotas žmogus sunkiai dalijasi prisiminimais, arba jei ir dalijasi - tai itin juos deformuodamas, besiblaškydamas tarp pagiežos ir prieraišumo savo skriaudėjui. Individui gali padėti psichologas. O kas padės visuomenei?
