Mažėjant darbo vietų ir daugėjant angliškai kalbančių šlavėjų, dabar, labiau nei anksčiau, aktuali tampa atleidimo iš darbo tema. Kaip ir kiti dalykai, Lietuvoje tai vyksta šiek tiek kitaip, nei ten, kur didelė dalis lietuvių po vidurinės mokyklos uždarbiauti išvyko. Pas mus niekas nebando kartu rasti šalims priimtino sprendimo, o
ir išeitines kompensacijas mokėti ranka nekyla, juk mokesčiai dideli. Verčiami šalies monetarinės bei fiskalinės politikų ar dėl bendros posovietinės verslo praktikos, lietuviškieji verslininkai tai daro savaip. Taigi kaip žinoti, kad tave atleidžia iš darbo?
Darbo mažėja
Pirmuoju ir nenuginčijamu ženklu tampa kažkodėl mažėjantis darbo krūvis, nors kolegos dirba dvigubai. Tu klausi savęs – kodėl? Jei dar esi darbo užsienyje praktikos „pagadintas“, to paties klausi ir viršininko. Atsakymas paprastas: „blogai dirbi“.
Logika sako, kad, jei blogai dirbi, tai reikia ieškoti priežasčių, kurios gali būti ir ne vien su „blogu darbuotoju“ susiję. Tačiau su darbuotoju „cackintis“ ir priežasčių ieškoti viršininkas retai nusiteikęs, juk reikia „firmai vadovauti“! Todėl dažniausiai skęstančiam darbuotojui paprastai patariama žiūrėti, kaip dirba Jonas, Lina ar Akvilė.
Žinoma, Jonas, Lina ir Akvilė neturi nei įsipareigojimų, nei laiko tau padėti, juk jie „veža“ ir tą darbo krūvį, kurį jiems užmetė kaip tik dėl to, kad tu „blogai dirbi“. Lengva įsivaizduoti, kad jie, esant tokioms aplinkybėms, nedega noru tau padėti.
Antrasis ženklas apie vėstančią darbuotojo kėdę ir greitai ištuštėsiančius stalčius tampa kolegų tylos įžadai. Žinoma, tai iš dalies susiję su pirmąja priežastimi, mat, dirbant kito darbą, darosi sunku būti jo draugu ir po darbo viršvalandžių eiti su juo alaus išlenkti, dienos darbų aptarti. Be to, „jo vis tiek greitai čia neliks“ – tokia nuojauta jau seniai sklando ore. Suprask, ne pirmas ir ne paskutinis esi taip išprašomas, taigi nebėra prasmės su tavimi draugauti. Taigi darbuotojas sėdi sau vienas prie stalo, darbo nėra, kolegos per galvą verčiasi, niekas nebenori su juo pasitarti, o žmogiškųjų išteklių vadybininko ar vadybininkės tokioms problemas spręsti firmoje lyg tyčia nėra.
Artėja finišas
Taip praeina kelios dienos. Jos visai nėra lengvos, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti, nes juk žmogui mokama už darbą, kuris, be piniginio atlygio jam, profesionalui, teikia dar ir moralinį pasitenkinimą. Atsiranda psichologinis diskomfortas. Dar-vis-darbuotojas ima panikuoti ir, žinoma, klysti. Jis imasi savo darbo, kurį be jo dabar
jau dirba ir kolegos, kartais net ir pats viršininkas.
Klientai ir partneriai, kadangi jau kurį laiką su jais komunikuoja viršininkas arba jo įgaliotas kitas darbuotojas, į bendravimą su greitai-jau-nebe-darbuotoju ima žiūrėti įtariai. Jie perklausia kiekvieną jo žodį, su viršininku pasitikslina kiekvieną pasiūlymą. Žinoma, esant tokioms aplinkybėms lengva suklysti, mat iš žaidimo išstumtojo žinios greitai pasensta, jo pasiūlymai atsilieka nuo naujosios strategijos, apie kurią jis nieko nežino, o įžvalgos skaudžiai šauna pro šalį. Esant tokiai darbo atmosferai, nenuostabu, kad apie darbuotojo „nesąmoningus“ pasisakymus žino visi – ir kolegos, kažkodėl pašaipiai pradėję jį sveikinti ryte, ir iki šiol buvusi lipšni kaip medus sekretorė.
Dabar ne tik kiti galvoja, kad tu nevykėlis, bet ir tu pats pradedi abejoti, ar tikrai esi tinkamas savo darbui. Taip šaudydamas pro šalį, greitai tampi našta ne tik kitiems, bet ir sau.
„Turbūt nesugebu dirbti tokio darbo“, - po kelių dienų pradeda galvoti jau-beveik-nebe-darbuotojas. Taip po truputi „jis pats“ pribręsta pokyčiui.
Taigi vieną penktadienį po pietų jis žengia į viršininko kabinetą su žodžiais „aš norėčiau išeiti iš darbo“. „Galbūt ir nebuvai pats tinkamiausias šitam darbui“, - lyg ir pripažįsta dalį savo kaltės, kad netinkamai tave pasirinko, viršininkas. Taip pat greitakalbe, mat labai užsiėmęs, jis pasako, kur surasti pareiškimo formą. Kol tu nužingsniuoji pas buhalterę, ji jau būna apskaičiavusi tavo darbo ir polsio dienų piniginę vertę, kurios tu, žinoma, jautiesi nenusipelnęs, mat jau savaitę nieko doro neveikei, tik teikei „netinkamus pasiūlymus“. Pareiškimas parašomas, lieka kelios dienos stalčiams ištuštinti. Jokio konkretaus grįžtamojo ryšio apie tai, kas buvo gerai ir kas blogai, nėra. Juk darbuotojas pats susiprato, kad šiam darbui jis netinka. Nėra ir jokios išeitinės kompensacijos – tik greitas ir „švarus“ įforminimas.
Kada pačiam darbuotojui lieka ne visai aišku, kodėl nepavyko pritapti, kodėl nebuvo galima problemų spręsti kitaip, bus sunku paaiškinti kolegoms ir klientams, kodėl nuo šiol vietoje tavęs su jais bendraus kitas žmogus.
Paskutine kulka į pakaušį tampa nė dar ne taip seniai draugiškų kolegų veido išraiška – „pagaliau jis išeis ir bus priimtas geresnis darbuotojas“. Lyg to būtų maža, klientai, kurie, pasirodo, taip pat anksčiau nei pats dar-tada-darbuotojas apie tai žinojo, tebrūkšteli trumpą mandagumo sakinuką „sėkmės!“. Ir tik vienas kitas kolega padrąsina, prisimindamas kelias praeitų metų istorijas apie tai, kaip viršininkas lygiai taip pat „išėdė“ Petrą, Antaną ir Jūratę. Suprask, Lietuvoje tai normalu.
