Pokalbis su Aušra įkvėpė pozityvumo. 23-jų mergina negali atsidžiaugti savo būtimi. O nuoskaudų gyvenime jai irgi teko patirti. Ir nemažai. Nepaisant to, mergina neslepia, kad negalia jai netrukdo užsidirbti pinigų. Tik liūdi, kad beveik visi aplinkos veiksniai ją veja iš Lietuvos. Savo šalį ji myli, tačiau tai – meilė be atsako.
Aušra atvirai papasakojo, kad gimtinėje kopdama karjeros laiptais turtų nesusikrovė. Kurį laiką prie modelio algos prisidurdavo dirbdama kosmetikos parduotuvėje. Tiesa, buvusią darbovietę ji be gailesčio vadina „vergove“.
„Jūs juk kalbatės darbe, tiesa?“ – paklausė manęs Aušra iš išgirdusi atsakymą, jog net ir uždainuojame, tęsė toliau – „Draugas kas rytą ir kas vakarą mane ragindavo mesti darbą. Buvau nuolat paniurusi, liūdna, norėdavau miego ir nieko daugiau“.
Kaip viskas prasidėjo?
Metusi darbą Aušra švyti ir su džiaugsmu pasakoja apie ateities planus. Juose – gyvenimas užsienyje ir keli puikūs modelio darbo pasiūlymai. Manekenės amplua jai tiesiog įaugęs į kraują. Juk šioje srityje ji sukasi jau nuo paauglystės.
„Mano kelias prasidėjo „Mažosios Mis“ konkurse. Pamenu, norint ten dalyvauti buvo privalu turėti bent keturias kokybiškas nuotraukas, kurias reikėjo suklijuoti ant vieno popieriaus lapo. Tuomet dar nebuvau pasidariusi jokios fotosesijos. Tad pasiskolinau iš draugės gėlėtą suknelę ir pozavau prie alyvų kaip kokia beždžionėlė. Tada man taip gražiai atrodė. Nežinau, kodėl ant galvos užsirišau skarelę, tačiau nuo jos atlėpo ausys. Antra nuotrauka irgi „graži“ – išsivėpusi sėdėjau ant riedlentės, kol fone stūksojo konteineriai. Ar normalu, kad mergina, siekianti modelio karjeros, rodytų tokias nuotraukas?
Visgi, kad ir kaip ten buvo, į konkursą pakliuvau. Pamenu, skelbiant nugalėtoją išgirdau pirmą vardo raidę „A“ ir iškart mintyse rezgėsi planas kaip nustebus reikės gražiai atrodyti. Tačiau visgi mano vardas nuskambėjo kitoje nominacijoje, tapau „Vice Mis“. Einant atsiimti apdovanojimo keliai linko kaip niekada“, – šmaikščiai savo pirmuosius žingsnius karjeros link apibūdina Aušra.
Rimti merginos ketinimai „užkariauti pasaulį“, be abejo, kai kam pasirodė juokingi. Juolab, kad to siekė ne suaugusi, savo vertę puikiai suvokianti mergina, o penkiolikmetė paauglė, kuriai dar viskas priešaky. Aušra neslepia, kad kelio modelio karjeros link pradžioje jai teko kentėti užgauliojimus.
„Pamenu, gyvenau su mama mūsų kaimely. Tuomet vienai savo mokyklos draugei prasitariau, kad esu pakviesta dalyvauti fotosesijoje. Aišku, ji pasijuokė ir nuo to laiko klasėje mane pasitikdavo arogantiškai pasisveikindama– „O, „Mis Visata“ eina.“ Nors jau daug metų visai nebendraujame, tačiau dabar kartais pastebiu, kad ji paspaudžia „patinka“ ant mano nuotraukų „Facebook“. Juokinga prisiminti, bet tuomet kai ji pamatė tos pirmosios fotosesijos nuotraukas, išpūtė akis ir paklausė – „O, rimtai, čia tu?“ – prisimena modelis.
Tačiau kartais apsiginti nuo būrio priešų pakanka vieno tikinčio, mylinčio, glaudžiančio ir į priekį vejančio žmogaus. Aušrai atrama tapo mama. Mergina sako, jog motiniškos meilės ir supratimo jai niekuomet netrūko. Mama neleisdavo jai jaustis neįgalia, prastesne nei kiti. Net jeigu namų darbams būdavo užduota siūti, plaštakų neturinčiai dukrai ji nedarydavo jokių nuolaidų – į adatos skylutę siūlą ši taikydavo kad ir dešimt kartų.
„Su tėčiu nelabai bendraujame, nes negyvename kartu. Tačiau mama visuomet palaikydavo. Kad ir dabar pagrindiniai mano užtarėjai – mama ir draugas“, – pasakoja puikios nuotaikos nestokojanti Aušra.
Įsimylėjus viskas ėmė stotis į vietas
Minėtąjį draugą manekenė sutiko naktiniame klube. Jų pažintis lemtinga. Tokia, kuri žmogų priverčia norėti pasauly užkariauti kartu su antrąja puse.
„Jau turėjau bilietą į Italiją ir prisižadėjau sau, kad išskrendu visam laikui. Susikooperavome su draugėmis ir nutarėme išlydėtuvių proga gerai paskutinį kartą pašėlti naktiniuose klubuose. Ir viename jų pasirodė jis... Pažinojau jį ir ankščiau, tačiau tąkart dar labiau susibičiuliavome. Jam paprašius numerio pranešiau, kad už trijų dienų žadu išvykti. Bet jis nepasidavė, sako – „Vis tiek apsikeičiam“.
Kol buvau Lietuvoje, tol susirašinėjome. Man nuvykus į Italiją bendravimas nutrūko. Praėjus šiek tiek laiko pajutau, kad noriu grįžti į Lietuvą, ten man jau tapo nebemiela. Grįžusi jam parašiau žinutę – „Ar žinai, kas grįžo?“ Tuomet ėmėme susitikinėti, nes jis gyveno netoli bendrabučio, kur aš gyvenau. Ir dabar mes kartu jau du metus“, – atvirauja mergina.
Trijų kambarių bute su mylimuoju ir šuniu gyvenanti Aušra apie šeimos kūrimą dar negalvoja. Svajoja daugiau keliauti, daugiau pamatyti. Žinoma, ne viena – su antrąja puse. Vasarą jiedu planuoja vykti į D. Britaniją, kur mergina žada tęsti savo modelio karjerą.
„Modelio darbas yra puikus tuo, kad gali pakeliauti, susipažinti su naujais žmonėmis ir, ne gana to, užsidirbti. Žodžiu, vienu šūviu bent dešimt zuikių. Galėčiau išvardinti bent dešimt priežasčių, kodėl verta tuo užsiimti. Visų pirma, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, kurie gali tapti gerais draugais. Dar vienas pliusas – kelionės, o keliauti man patinka. Taip pat merginoms aktuali tema – drabužiai. Neretai po fotosesijų dizaineriai padovanoja apdarų, o jeigu ir ne – būni pasisėmusi naujų stiliaus idėjų. Visa tai ugdo skonį“, – pasakoja mergina, kuri du iš savo kambarių yra užvertusi, kaip pati sako, „skudurais“.
Pirmoji kelionė į modelių sostinę – Milaną
Prasitarusi, kad mėgaujasi kelionėmis Aušra atskleidė, kad yra drąsi. Ne kiekviena jauna mergina ryžtųsi viena leistis į tolimą kelionę susitikimui su nepažįstamu modelių agentūros atstovu. Pirmą kartą į Milaną Aušra išsiruošė vos aštuoniolikos.
„Buvo gan nedrąsu. Teko laukti pora valandų, kol mane pasiims iš oro uosto. Kurį laiką stovėjau ir galvojau – „Oh my god“. Tačiau nebuvo jokių minčių, kad ten mane apgaus. Kad užsitikrinčiau saugumą draugei daviau reikiamo žmogaus kontaktus. Tuomet labai gerai sutardavau su viena fotografe. Sužinojusi, kad keliausiu į Milaną, ji gerai tą vyriškį iškamantinėjo. Net gi visą tą laikotarpį, kol aš buvau Italijoje, ji su juo bendravo. Tuo momentu mudvi labai gerai sutardavom. Jau net ir nežinau kokią galybę mano nuotraukų ji visur buvo išsiuntinėjusi, kad tik man pagelbėtų. Tad ja labai pasitikėjau.
Atvykusi į Milaną ir susitikusi su modelių agentūros atstovu kvėpuoti ėmiau stabiliau. Labai džiaugiausi, kad ryžausi ten iškeliauti. Milane sutikau nemažai garsių kompanijų atstovų, su kuriais labai smagiai praleidome laiką. Šie žmonės man aprodė miestą, kartu dalyvavome vakarėliuose. Taip pat sulaukiau ir įsimintinos staigmenos – mane nusivežė į tokį prašmatnų restoraną ant kalvos, kur atsivėrus stogui naktį gali matyti žvaigždes. Tai man paliko didžiulį įspūdį.
Na, jie tikrai stengėsi man viską aprodyti, nes aš neslėpiau, kad ši kelionė modelio darbo tikslais yra pirma. Manau, kad toks priėmimas, dėmesys ir įspūdžiai tik pastūmi modelį dirbti efektyviau. Tiesiog jautiesi laisvai, ateini ne į darbą, o šauniai praleisti laisvalaikio, už kurį dar ir pinigų sumoka. Lietuvoje visiškai atvirkščiai – susitinki ofise, pasisveikini ir viso gero“, – atvirauja Aušra.
Mergina atvira – mūsų šalyje dirbti modeliu gali tapti per sunku morališkai. Čia niekas taip neįvertins kaip šalyse, kuriose klęsti suvokimas apie mados brandą, jos kaitą. Ten nenusistovi standartai, o ir modeliai nėra vien „bukas grožis“, kuriam nereikia personalijos.
„Lietuvoje modeliai gali būti nuostabios išvaizdos, tačiau visiškos tuštybės. Tu būk graži, bet būk buka. Nes tau vis tiek tereikės pasisukioti į kairę, į dešinę. Pasisukinėji ir viskas, viso gero. Tačiau modelis iš tiesų yra ir asmenybė, ir charakteris, ir mokėjimas save pateikti. Tarkim Amerikoje, tu gali būti nerealiai graži, tačiau kaip tu parodysi save užsakovams? Be galo gražioms manekenėms jie drąsiai gali pasakyti ne ir pasikviesti kitą. Nes viskas apie ką tu galvosi, tai kaip sau pasidaryti gražią nuotrauką. Tačiau reikia sugebėti matyti plačiau...
Na, kokios lietuvaitės iškeliauja į užsienį dirbti modeliais? Dažniausiai nė vidurinės nebaigusios. Tai kur gi čia to proto rasi. Mokyklą jos pasibaigia tik vyresniame amžiuje. Aš manau, kad bent pagrindinį išsilavinimą turėti būtina. Mama man visuomet sakydavo – pabaigsi mokslus, tada gali lėkti.
Ateityje planuoju tapti modelių agentūros savininke. Tačiau tikrai ne Lietuvoje. Nematau čia potencialo. Čia viskas per pažįstamus. Gimtinėje neturime nei plataus suvokimo apie madą, nei garsių šios srities atstovų. Čia viskas įsprausta į rėmus. Jeigu išeini iš to nuotraukos rėmelio – viskas.
Kadangi esu šiek tiek pakeliavusi, turiu teisę sulyginti žmonių mąstymą, požiūrį. Pavyzdžiui, užsienio žurnaluose gali rasti tokių įspūdingų modelių... Tokių, nuo kurių nuotraukų negali atitraukti žvilgsnio. Žmonės žurnaluose labai įdomūs, savotiški, išraiškingi. Pavyzdžiui, Lietuvoje dažniausiai fotografuojamos merginos tiesiais plaukais. Jei esi garbanė, plaukai bus būtinai bus ištiesinti. Veidai taip pat iškontūruojami ir tuomet visos atrodo vienodos. Aš tai vadinu fabriku.
Mane labai pradžiugino neva tai „stambios“, modeliavimui netinkamos Ugnės, kuri drąsiai žingsniavo „Mados infekcijos“ podiumu, istorija. Nors ją baisiai „sudirbo“, dabar Ugnė puošia vieno stilingo lietuviško žurnalo viršelį. Nuostabu“, – šypsosi Aušra.
Į savo gretas nepriėmę agentūrų vadovai graužiasi pirštus
Ugnės sėkme besidžiaugianti Aušra prisimena panašių savo istorijų. Ne kartą jai teko „bliauti“ į pagalvę dėl puoselėtų, bet neišpildytų vilčių.
„Pamenu, viena lietuvių agentūros savininkė pakvietė mane į kastingą. Labai apsidžiaugiau, ruošiausi, nevalgiau, laikiausi dietų. Nepasakojau jai, kaip atrodo mano rankos. Na, kaip gi čia telefonu pasisakysi – „Žinai, aš turiu negalią“. Ji juk iš karto būtų pamaniusi, kad ateis kažkokia be kojų, vežimėlyje. Ji išgyrė mano nuotraukas, kone pažadėjo pasaulinės karjeros aukštumas.
Modelis be plaštakųInfographic
Kurį laiką man besilankant agentūroje niekas nepastebėjo, jog neturiu plaštakų. Dar buvo priėjęs tos italų agentūros savininkas, paspaudė man ranką. Viskas, rodėsi, pavyko puikiai. Visai netrukus ji pati prie manęs priėjo ir sako –„Žinai, Aušra, tu jau gali eiti namo. Jis man pranešė, kad tau labai blogai su rankomis, todėl tu tiesiog netinki. Galbūt kitą kartą vėl susitiksim, kažkur kitur pakviesiu“. Na, tuo viskas ir pasibaigė. Šis kartas buvo pats klaikiausias, kokį buvo tekę patirti. Pamenu, grįžusi namo blioviau iki negalėjimo. Buvo labai skaudu.
Tačiau greitai atsitiesiau. Vadovaujuosi logika, kad užsidarius vienoms durims, atsiveria kitos. Čia faktas. Taigi, pirma gerai išsiverkiu, paskui pavalgau ir vėl einu pirmyn. Esu toks žmogus. Negaliu ilgai pykti, depresuoti. Šiek tiek papykstu, paverkiu, o paskui lekiu su draugėmis į klubą ir linksminuosi. Nesu iš to žmonių tipo, kurie sėdi ir nieko neveikia“, – pozityvumu užkrečia modelis.
Mergina atskleidžia, kad jai teko patirti ir labai saldžių akimirkų, kuomet išgirdusi neigiamą atsakymą, sulaukia ir maldavimų sugrįžti.
„Juokingiausia tai, kad daugelis Lietuvos agentūrų man pasakė „ne“. Kiek kartų esu girdėjusi frazę „Ne, tu mums netinki dėl rankų, mums labai reikia idealių formų merginos“. Užsienyje man tikrai geriau sekasi. Pavyzdžiui, neseniai sudalyvavau vienos Amerikos agentūros kastinge, kuriame man pasiūlė kontraktą ir fotosesiją į žurnalą ir į jų knygą.
Buvo visokių atvejų. Su viena lietuviškos agentūros vadove bendravau elektroniniu paštu. Ši mano kandidatūrą irgi atmetė. Kiek vėliau išvydusi naują mano fotosesiją, kuri buvo atlikta užsienyje, ir vėl išdrįso man parašyti. Išgyrė mano nuotraukas, pakvietė vėl užsukti į agentūrą. Žinoma, aš atsisakiau argumentuodama tuo, kad neturiu laiko. Buvo labai juokinga“, – įvykį su šypsena prisimena Aušra.
Visa problema – sustabarėjusiame visuomenės mąstyme
Aušra neslepia, jog kad ir kokio stipraus charakterio yra, tokie įvykiai vyte veja iš gimtinės. Išskirtinis žmogus čia kitoks, keistas, o ne įdomus ir savitas.
„Lietuviai dar nemoka išnaudoti unikalių dalykų. Kartais ir tuos minusus galima paversti pliusais. Beveik nė vienoje mano nuotraukoje nematyti, kad neturiu plaštakų. Rankas galima kišti į kišenes, slėpti už nugaros ar pasikabinti rankinę. Net gi gatvėje sunkiai pastebėsi. Tai tikrai ne vežimėlis, kuris yra akivaizdžiai matomas. Jei mane atstumia, aš visuomet sau pasižadu, jog dar įrodysiu, jog esu geresnė ir galiu daugiau. Žinoma, aš nesikuklinu ir visus šiuo kuriozus pasakoju užsienio agentūrų atstovams. Jiems visa tai atrodo be galo juokinga.
Mane viskas veja iš Lietuvos. Čia ne mano šalis. Manau, kad iki to vakarietiško požiūrio turi išmirti visi senoliai ir pora kartų pasikeisti. Vien mūsų požiūris... Aš nekalbu vien apie žmones su negalia. Net ir juodaodis čia visiems kaip kosmonautas. Ir pasipila priekaištai – „Jie jau čia“. Džiugu, kad bent socialiniai tinklai dabar suteikia galimybę pamatyti, kad yra įvairių personalijų. Tuomet atvykus į didesnį miestą nereikia baimintis sutikti musulmoną“.
