Kelio pradžia, prisimena Andrius, prasidėjo dar universitete. Studijų metu jis turėjo pasirinkti, kokią kalbą nori mokytis, o kalbos pasirinkimas reiškė ir šalį, į kurią reikės važiuoti su mainų programa. Andrius sako Japoniją pasirinkęs iš „turistinio intereso“ ir tiesiog norėjęs įsitikinti, kiek tiesos yra ganduose apie tolimą šalį.
Tačiau tai, pasakoja lietuvis, nebuvo vienintelė priežastis. „Tuo pačiu vyliausi turėsiąs rimtą progą visiškai sutalžyti savo komforto zoną ir pastatyti save į aplinką, kurioje kovočiau kasdien – nuo nulio statydamasis pasaulio suvokimą, konstruodamas bičiulių ratą ar eidamas susimokėti mokesčių vos pradėta pažinti kalba. Kiekvienas žingsnis, kiekviena nauja diena atrodė papildoma galimybė dukart peršokti save.“
Vis dėlto, nuvykus į Japoniją, prisimena pašnekovas, jis pastebėjo ir panašumų su Lietuva: „Japonija, visai kaip Lietuva, greitai ir drąsiai siekia atsiverti pasauliui – ir ekonomiškai, ir politiškai, ir žmogiškai. Man pasirodė, kad galėčiau ir norėčiau būti tų milžiniškų apimčių virsmo dalimi, ir pasilikau tolimesniam nuotykiui.“
Tarp lietuvių ir japonų galima rasti ne tik skirtumų
Gyvendamas Japonijoje Andrius sako pastebėjęs ir daugiau panašumų. „Ir Japonijoje, ir Lietuvoje, taupome emocijas. Nesvarbu, ar smarkiai pyktume, ar būtume laimėję kelionę aplink pasaulį – veidas labai panašus.
Dėl perteklinio emocijų rodymo žmonės dažnai palaikomi nebrandžiais. Abiejose šalyse tai kelia problemų, nes emocijos niekur nedingsta – jos nuolatos kaupiasi galvoje, kol pratrūksta“, – sako Andrius.
Taip pat, pasakoja Andrius, japonai, kaip ir lietuviai, išlaiko santūresnius santykius ir nėra linkę iškart prisileisti naujų žmonių. „Lietuviai ir japonai labai gerai supranta, kaip kuriami santykiai. Naujų santykių kūrimas nėra vienadienė užduotis: pirmo pokalbio su žmogumi metu viskas labai šalta.
Antrojo – taip pat. Per trečiąjį pokalbį jau imsite abejoti, ar išvis reikia kurti naujus santykius, bet po ketvirtojo suprasite, kad gavote draugą visam gyvenimui“, – sako vyras.
Tačiau nepastebėti negalima ir skirtumų. Andrius sako, kad japonai pasižymi kantrybe, kurios lietuviams dažnai pritrūksta, o ypač – pandemijos akivaizdoje.
Nors teisiškai apibrėžto griežto karantino Japonijoje nebuvo, Andrius pasakoja, kad japonai iki dabar dedasi kaukes, matuojasi temperatūrą prieš įeidami į parduotuvę ir eidami susitikti skaičiuoja, kiek aplink yra žmonių.
Andrius pasakoja, kad japonai nuo visos situacijos pavargę tiek pat kiek lietuviai, tačiau vis tiek kantriai laukia šios situacijos pabaigos. „Bet visos pusės čia koroną viešai jau vadina katastrofa, o ar Japonijai apie jas dar reikia ką nors papildomai papasakoti? Periodiškai Žemės drebinama, taifūnų lamdoma ir cunamių šluojama, Japonija žino, kad nors ir pasirodančios staigiai, katastrofos greitai nesibaigia.
Jos niekada netrunka savaitę, sezoną ar vienerius metus, o paskui kurį laiką dar ir pasekmes reikia išvalyti. Todėl ir “shōganai” (liet. nėra, kaip kitaip) – be jokios laimės, bet su susikaupimu, kad reikės kentėti ir atstatinėti šalį ilgą laiką.“
Japonija tapo namais
Jau keletą metų svečioje šalyje praleidęs Andrius sako, kad Japonija jau tapo namais. „Turiu čia sau artimus žmones, karjeros nuotykius ir interesus, kurie mane stumia į priekį. Man atrodo, kad sudėtinga ilgai gyventi šalyje, kai su ja neturi artimų ir labai asmeniškų sąlyčio taškų“, – atskleidžia vyras.
Vis dėlto jis neslepia, kad pasiilgsta ir tėvynės. Andrius sako, kad su pasididžiavimu pasakoja kolegoms japonams apie Lietuvos pasiekimus ir progresą. „Ilgiuosi Lietuvos ir esu tvirtai įsitikinęs, kad tai, ko mane išmokė Japonija ir jos žmonės, po kiek laiko galėsiu grąžinti į Lietuvą.“
O labai Japonijoje lietuviui trūksta juodos duonos. Andrius dar praeitais metais susipažino su šalia esančios vietinės kepyklos savininku. Perkant rytinę duoną neišvengdavo ir diskusijų, o Andrius jam pasakęs, kad Japonijoje tokios juodos duonos, kokia yra Lietuvoje, beveik neįmanoma gauti.
„Vieną rytą jis, akivaizdžiai savimi patenkintas, man rodo į lentyną, nuo kurios žiūri du kepalai naujo produkto – “Juodos duonos”. Ką? Griebiu abu, aišku. Duonininkas laimingas padaręs gerą darbą, aš – laimingas nusipirkęs kąsnį Lietuvos. Grįžtu namo. Kandu. Šokoladinis biskvitas su kmynais“, – juokauja Andrius.
Japonija – nesibaigiančių atradimų šalis
Andrius sako, kad nesvarbu, kiek laiko begyventum Japonijoje – atradimai ir galimybės nesibaigia niekada. Būtent todėl, pasak Andriaus, jis nepatyrė kultūrinio šoko, o tik atradimų. Vis dėlto, kai kurios japonams įprastos taisyklės galėtų nustebinti daugelį europiečių.
„Aš būčiau linkęs galvoti, kad vieni pirmųjų tokių atradimų, su kuriais susidurtų europietis, yra nerašytų taisyklių galia. Jokio valgymo viešose erdvėse, absoliuti tyla traukiniuose, nepriekaištingos eilės prie bet ko, ko reikia laukti.
Kiekvienam tokiam elementui nėra oficialių nuostatų, bet visuomenė vadovaujasi bendru principu nedrumsti viešos ramybės, netrukdyti kitam žmogui net kasdieniškiausiu savo elgesiu. Kaip mėgsta sakyti mano bičiulis japonas, kiekviena įdėta pastanga visuomenės labui galiausiai grįžta tau pačiam”, – pasakoja jis.
Tačiau įvairių nutikimų buvo ir daugiau, o jais Andrius pasidalindavo socialiniuose tinkluose. Kasdienės istorijos iš tolimos šalies sudomino ne tik skaitytojus, tačiau ir leidyklą, kuri Andriaus paprašė parašyti visą knygą.
Andrius atskleidžia, kad knyga „Kaip veikia Japonija“ sulauks ir tęsinio – „Ką veikia Japonija“. „Trečius metus leisdamas Japonijoje, kęsdamas ir mylėdamas jos kalbą, galėsiu peržengti stebėtojo ribą ir drąsiau kalbinti šalies žmones tiesiogiai. Bandydamas paaiškinti arbatą, kelias dienas ravėsiu piktžoles tarp Kyoto arbatžolių krūmų ir ilgaamžių vietinių ūkininkų klausiu, kas juos motyvuoja daryti tą patį jau 50 metų.
Mėgindamas suprasti senatvę, kalbėsiu su slaugytoja, kuri bando tai padaryti dirbdama senelių namuose. Skyriuje apie romantiką puslapių duosiu merginai, kuri žiūrėdama atgal į savo darbo naktiniuose kvartaluose patirtį papasakos apie tai, ko ieškodavo jos klientai“, – apie knygą pasakoja Andrius.
Olimpinės žaidynės – kitokios nei anksčiau
Andrius sako, kad miestai Japonijoje atviri, po šalį galima keliauti laisvai, veikia ir prekybos centrai, kavinės bei restoranai, mokyklose susirinkę mokiniai, o dangoraižiuose – kompanijų darbuotojai. Nors atrodo, kad gyvenimas Japonijoje nepasikeitęs, Andrius patikina, kad japonai, suprasdami situacijos rizikingumą, išlieka atidūs.
„Pradingę masiniai vakarėliai po darbų, smarkiai sumažėję susitikimai su draugais, o į keliones leistis nedrąsu. Tai, kas nematoma iš pirmo žvilgsnio – dalis japonų netekę darbų ir verslų ar bendros izoliacijos pastatyti į silpną padėtį visuomenėje. Apskritai ore jaučiasi įtampa, žmonės nedrįsta būti atvirai laimingi ir užsiimti kasdienėmis laimėmis”, – pasakoja lietuvis.
Šiais metais Japonija turės susidurti ir su dar vienu iššūkiu – Olimpinių žaidynių organizavimu. Andrius sako, kad augantis infekcijų skaičius kiek gąsdina japonus ir vis dar spėliojama, ar bus spėta suskiepyti didžiąją dalį gyventojų. Neramina ir naujos viruso atmainos, kurias į šalį gali įvežti atvykę sportininkai.
„Japonija oficialiai priėmė sprendimą nebeįleisti užsienio žiūrovų, bet net ir be jų bus 15 tūkst. atletų ir 75 tūkst. kitų su renginiu susijusių žmonių. Nelikus užsienio žiūrovų, ilgą laiką jų atvykimui besiruošę verslininkai nebesitiki didelės ekonominės naudos, o patys japonai ne itin pasiruošę masinėms pramogoms ir išlaidoms milžiniškame renginyje“, – pasakoja Andrius.
Vis dėlto renginys tęsiamas ir tai, pasak vyro, visiškai suprantama. Išleista jau daug pinigų, planuojamas atvykusiųjų judėjimas, o nemažiau svarbus ir nacionalinės garbės klausimas. Tačiau Olimpinės žaidynės atneš ir daugiau permainų, mano Andrius.
„Mano požiūriu, ruošimasis (Para)Olimpinėms žaidynėms Japoniją bus pakeitęs labiau, nei pats renginys. Geresnis miestų pritaikymas užsieniečiams, globalesnis žmonių ir verslų mąstymas, net ir seksistinio pasisakymo skandalas – viskas prisidės prie japoniškos sėkmės. Bet ateina ir pats renginys, todėl organizatoriai ir toliau turės ieškoti būdų įtikinti šalį Olimpine ramybe“, – sako lietuvis.
