Jerzy Giedroyco forumas, Druskininkuose subūręs Lietuvos ir Lenkijos mokslininkus, diplomatus, žurnalistus, visuomenininkus, buvo gera proga prisiminti savo nesenus įspūdžius ir iš jų kylančias įžvalgas.
Nuo gonkų žvelgė Pilsudskis
Rugsėjo pabaigoje Pikeliškėse vykstanti derliaus šventė – spalvinga, linksma lenkų tapatybės demonstracija.
Jau ne pirmi metai Marija Rekst (Maria Rekść), Vilniaus r. savivaldybės merė, ant gonkų stebi eiseną toje vietoje, kur laiptus mindė Juzefas Pilsudskis – mat šis dvaras prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Lenkijos maršalui.
Pro merę pražygiavo 21 seniūnijos kolona. Nešamuose skyduose, plakatuose – daugiausiai lenkiškai užrašyti vietovardžiai: Niemenczyn, Mickuny, nors buvo dvikalbių skydelių, pvz., Rudomino-Rudamina.
Lenkų kalba per mikrofonus liejosi visu gražumu. O lietuvių? Jau septyniolikti metai vykstančios šventės rengėjai lietuvių kalbai atrado deramą vietą, prie kurios neprikibsi.
Kalba padeda prekiauti
Ponia M. Rekst, kaip įprasta, vilkinti rausvą kostiumėlį su baltais apvadais, įterpė į savo sveikinimus kelis lietuviškai skambančius žodžius: „Ponai Seimo nariai, europarlamentarai, ekscelencijos...“ Užtat viena iš vedančiųjų kalbėjo taisyklinga, daininga lietuvių kalba ir kalbėjo daug. Tokia iškalba papuoštų netgi teatro sceną.
Aidint lietuviškam žodžiui galėjai pasigesti lietuviškų užrašų, tačiau tokių būta – ir ne vien vietovardžių. Lentelė „Sveikiname!“ kai kuriems lietuviams kėlė šypseną, ir tai buvo apsipirkimo pradžia – mat nemažai žmonių čia atvažiuoja vadinamųjų rudens gėrybių.
Atrodo, kad lietuviški užrašai Pikeliškėse atsirado dėl to paties, dėl ko Lenkijos pakelėse lietuviškai surašomi gundymai: „Mažiausių kainų kryptimi“. Tai ne tiktai kvietimas į Seinų parduotuves, bet ir liudijimas, kad pirkėjas visuomet teisus, net jeigu jis lietuvis.
Galia ir negalia
Galia ir negalia vertinamos pagal siekiamus tikslus. Pro buvusio J. Pilsudskio dvaro gonkas žygiavę Vilnijos žmonės demonstravo, kad galima būti lenkais, galima, kiek norisi, minėti maršalo vardą (beje, prie mikrofono niekas tuo nepiktnaudžiavo), galima užpildyti mažą, bet viešą erdvę lenkų šneka ir užrašais.
Lenkų tikslai aiškūs ir, atrodo, pasiekiami be didelių pastangų – jų tapatybė žydi kaip rudeninis ratilis. Lietuvių tikslus suvokti sunkiau, užtat aiškios gynybinės linijos: pavardžių rašyba, dvikalbės vietovardžių lentelės. Ir viena, ir kita kol kas tik lietuviškai.
Karyboje esama klampinimo strategijų, kuriomis siekiama priešininko pajėgas sukaustyti kokiame nors nereikšmingame bare. Ginčai dėl pavardžių ir vietovardžių žymėjimo atrodo labai svarbūs, kadangi kovojama dėl oficialiosios viešosios erdvės. Ta erdvė simbolinė, gaubiama valdiško šventumo spindesio.
Tačiau informavimo požiūriu tai mažareikšmiai dalykai – ypač interneto ir išmaniųjų telefonų laikais.
Žmogus, kurio pase įrašyta, kad jis Vytautas Kęstutaitis, internete gali būti Witoldas Kieślowskis ir išpūsti kokio nori platumo lenkišką tapatybę – jei tik moka lenkiškai ir turi laiko. Internetinis Vilnijos žemėlapis gali būti toks, kad kils abejonių, jog šiame krašte kada nors gyveno lietuviai.
Kietai savo apkasus ginantys lietuviai iš tiesų dovanoja lenkams politinę dovaną. Nekruvina, bet pastebima konfrontacija konsoliduoja lenkų tautinę mažumą.
Idiliška lenkų šventė tuo pat metu yra ir lietuvių bejėgystės ženklas. Šiandien lenkai, nepažeisdami politinio etiketo, aidint gražiai lietuvių kalbai demonstruoja savo tapatybę, o rytoj naujoji Lietuvos lenkų politikų karta, – ačiū Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijai, – savo siekius išsakys tobulai lietuviškai ir dar pamokys lietuvių politikus, kaip kirčiuoti.
Laikas – pinigai?
Politikoje nuolaidos daromos ne veltui. Būtų galima ko nors paprašyti iš Lenkijos už Lietuvos lenkų pavardžių oficialiuose dokumentuose lenkišką rašybą ar leidimą naudoti dvikalbes vietovardžių lenteles lenkų gyvenamose vietose. Tiesa, Lietuvos Respublika neva kažkada pasižadėjo Lenkijai minėtus dalykus įgyvendinti, tačiau tai juk netrukdo kelti pavardžių ir lentelių kainos. Laikas – pinigai.
Ir ką Lenkija duotų už pavardes ir lenteles? Taptų Visagino atominės elektrinės (VAE) akcininke? Imtų skubiai tiesti abi šalis jungiančias elektros linijas? Paklotų dujotakį, kuris prijungtų Lietuvą prie Europos vamzdžių?
Ar nuolaidos dėl pavardžių ir lentelių gali suvilioti Lenkijos politinį elitą? Apskritai, ar į tas nuolaidas galima žiūrėti kaip į rimtą argumentą? VAE projektas, kurio ateitis, beje, neaiški, sunkiai palyginamas su kelrodžiu „Mickūnai/ Mickuny“.
Minėtais atvejais labiau suinteresuota pusė yra Lietuva. Kam labiau reikia, tie ir turėtų labiau prašyti, daryti daugiau nuolaidų, siūlyti dovanų.
Pati Lietuvos „užsispyrimo“ istorija verčia manyti, kad tai būta daugiau chaotiško, netikslingo veikimo, o ne gudraus plano, kaip brangiau parduoti pavardes ir lenteles.
Šventas karas be naudos
Kada negalima įvertinti politikos naudos, sakoma, kad ginami principai. Išties, saugantieji oficialiuosius raštus ir kelio ženklus nuo „w“ raidės, nekalba apie jokią naudą. Pati mainų idėja jiems gali atrodyti šventvagiška.
Žydai, ieškodami santarvės su palestiniečiais suformulavo principą „taika už žemę“, o „w“ priešai lietuviai vargu ar leistų sau panašias formuluotes: „Už „w“ – Visagino akcijos“, arba „Dujotakis už Niemenczyn“. Žinoma, lenkai iš tokių formuluočių galėtų pasijuokti kaip iš neadekvačių mainų siūlymo.
Dar daugiau – jeigu lenkų paprašytų surašyti prioritetus, kažin ar jie „w“ problemą nurodytų kaip svarbiausią. Žemės grąžinimas – štai kas turi kainą. Nedaug liko, ir pasibaigs 2012 m., per kuriuos Vyriausybė įsipareigojo išnagrinėti 5000 paraiškų ir užbaigti žemės grąžinimą Vilniaus rajone.
Ar po to prasidės nauja lietuvių ir lenkų santarvės era? Vargu bau – juk nėra naudingų dalykų, kuriais galima apsimainyti. Nuojauta, kad už „w“ įsileidimą iš Lenkijos ir lenkų nieko negausi, gali būti viena iš priežasčių, kodėl lietuviškas raidynas ginamas kaip šventas. O šventi karai vyksta šimtmečiais.