Rima traumą patyrė dirbdama Norvegijos maisto parduotuvėje, kraudama į lentynas sunkias prekes.
Susižalojusi ranką ji visus sunkiu prakaitu Norvegijoje uždirbtus pinigus buvo priversta išleisti gydymui. Rima Norvegijoje dirbo legaliai, mokėjo visus mokesčius, todėl manė, kad patyrus traumą ja bus tinkamai pasirūpinta. Tačiau krūvos dokumentų svetima kalba šiandien liudija, kad tuomet visas Rimos gydymas tebuvo tik vaistai nuo skausmo ir lengvi masažai, o norvego daktaro žodžiai lietuvei pasirodė kaip pasityčiojimas.
„Man pasiūlė daugiau mėsos valgyti, nes gal atrodžiau kūda. Tai, kad sakau valgau. Liepė maisto daugiau valgyti ir mėsos. Viskas buvo slepiama, aš labai daug ko nežinojau. Medicinos aš gi nebaigus, galvojau, kad man tik ranką skauda. Iš tiesų visas stuburas nuo kaklo buvo pažeistas, plyšęs stuburo raumuo“, - guodėsi svetimoje šalyje sveikatą praradusi lietuvė.
Nors moteris jau tada turėjo pradėti nešioti specialų įtvarą, tačiau medikai jai leido netgi vaikščioti. Tik atlikus tyrimus Lietuvoje paaiškėjo, kad trūko visai nedaug, jog ji visam gyvenimui būtu likusi paralyžiuota.
„Man jau plyšis ėjo į kitą slankstelį. O aš dar važinėjau, vaikščiojau, kur negalima buvo to daryti“, - norvegų abejingumu negali atsistebėti biržietė.
Grįžus į Lietuvą gimtosios šalies medikai moteriai diagnozavo tikrąją ligą, jos laukė itin sudėtinga operacija. Dabar Rima įsitikinusi, kad Norvegijoje ligos rimtumas nuo jos buvo slepiamas vien dėl to, kad darbdaviui nereikėtų mokėti didžiulės kompensacijos, skirtos gydimo išlaidoms apmokėti.
Rimos operacija truko daugiau kaip šešias valandas ir, laimei, pavyko sekmingai. Tačiau tuomet lemtis moteriai pasiuntė kitą likimo smūgį - paslaptingoje avarijoje žuvo jos sūnus.
Visą lietuvės istoriją žiūrėkite:
