Ji džiaugsmingai sutiko pasveikinti atvykusius svečius, pasakojo apie savo gyvenimą ir vis stebėjosi, kad tiek metelių jai lemta nugyventi, o jie taip greitai lyg upėje vanduo nutekėjo...
Būrys sveikintojų
Sveikatos, ramių ir gražių dienų artimųjų apsuptyje jubiliatei linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis, Seimo narys Gintautas Kindurys, Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas, Dūkšto bendruomenės pirmininkė Onutė Zaleckienė.
Papuošta šimtmečio juostomis ir apdovanota Elena Braziulienė su šypsena išklausė jai sugiedotų „Ilgiausių metų“ ir skubėjo svečius vaišinti, kalbėtis, juolab kad ir klausimų jai visi turėjo. Juk visada stebėtina ir smalsu, kaip gi to šimto metų sulaukti.
Elena Braziulienė, buvusi Čebatoriūnaitė, mena ir karvių ganymą, ir lenkišką mokyklą, kurios keturis skyrius baigė, ir Dūkšto dvarą, kur pačiai teko tarnauti ir prižiūrėti tuometinio pono Tomo Zano dukrelę Malgožatą.
Neišnykstantys prisiminimai
Gyvi prisiminimai apie, kaip ji vadina, lenkų karą, buvusį badą ir nepriteklius, apie 1938 metais sudegusią medinę Dūkštelių bažnyčią. Moteris pasakojo, kaip ji iš degančio pastato prie krūtinės priglaudusi švenčiausios Mergelės paveikslą išnešė...
O šviesiausi prisiminimai iš jaunystės metų. Elena pasakojo, kaip ponai ją išleido į atlaidus, kuriuose Elena sutiko savo būsimą vyrą Benediktą. Jis ją tada po mišių pasivaikščioti pakvietė ir saldainių nupirko.
Gražiai draugavo trejus metus, paskui susituokė. Nors neilgai kartu gyvendami džiaugėsi, tačiau tas laikas buvęs pats laimingiausias. Po aštuonerių metų vyras po ligos mirė, kartu prigeso ir moters laimė.
„Į kokią šventę ar susiėjimą bepakviesdavo, kur tik nueidavau, vis viena... Mano vyras buvo toks geras, kad geresnio būčiau jau neradusi, todėl nieko ir neieškojau, nors kandidatų buvo ne vienas...“, – pasakoja moteris.
Sunkus gyvenimas
Elena savo dukrą palaidojo dar visai mažą, o sūnų – prieš keletą metų. Sunkus buvo moters gyvenimas. Ilgus metus iki pat pensijos ji dirbo kolūkyje melžėja.
Gerai dirbo, visokių apdovanojimų ir medalių gaudavo, o kartą su daugiausia pieno duodančia karvute net į Maskvą buvo nuvežta dalyvauti Liaudies pasiekimų parodoje. Visą mėnesį ten prabuvo. Tada jos karvutę jau kiti pamelždavę, o ji didžiai pagerbta su žmonėmis bendravo, daug ką pamatė ir gerų įspūdžių į savo kaimą parsivežė.
Dirbdama kolūkyje moteris visada dar ir savo ūkį turėjo, laikė karvutę, kiaulę, prieauglį.
Išmintingi patarimai
Pinigų, kaip sakė, jai užtekdavo ir gyvenimu ji niekuomet nesiskųsdavo. Žinoma, kad buvo sunku, tačiau dabar išmintingai gali patarti: „reikia tiesiog sakyt, kad gerai, tai ir bus gerai, kas tau, vaike, ašaras šluostys...“. O ir pati ji visada su visais stengėsi sutarti, „storojosi gera būti“, todėl ir darbe sekėsi, ir žmonės mylėjo.
Šiandien senolė labiausiai džiaugiasi savo anūkėmis Irena ir Elena, kurios ja rūpinasi. Viena gyvena Visagine ir vis aplanko, o pas kitą į Vilnių nuvažiuoja žiemą pabūti.
Dievulis moterį apdovanojo stipria sveikata, kuria ir sulaukusi šimto metų nesiskundžia. Ji dar ir laikraštį, ir žurnalą paskaito, televizorių pasižiūri. Labai mėgsta agurkus, jų po kelis kasdien suvalgo. Ir mėsa jai skaniau nei kokie pieniški valgiai. O kiekvieną rytą moteris puodeliu kavos pradeda ir vis dėkoja Dievui už tokį ilgą ir gražų gyvenimą.
„Būtinai ir kitąmet atvažiuokite, kai šimtas pirmąjį gimtadienį švęsiu...“,– išlydėdama svečius linksmai pakvietė senolė.
