Julija Tuleikytė prieš devynerius metus (2006 m.) išsiruošė savanorystei Mozambike. Aktyvi ir veržli mergina pusę metų dirbo dėstytoja vietiniame mokytojų rengimo koledže. Julija yra užtikrinta: ši patirtis taip praturtina asmenybę, kad dėl to verta iškęsti ir svilinantį karštį, ir tropinių ligų pavojus. Bet apie viską iš pradžių.
Julija, savanorystė Mozambike skamba įspūdingai. Kaip kilo mintis imtis šios, kaip kai kurie žmonės pasakytų, avantiūros?
Skaitomose knygose pasaulis man atrodė daug įvairesnis ir sudėtingesnis nei konkreti mano kasdienybė. Vieną dieną pagalvojau, kad esu išnaudojusi per mažai galimybių susipažinti su tikrovės formomis. Traukė prisiliesti prie gyvenimo kitokioje kultūroje, tarp kitokių medžių, pakvėpuoti kitokiu oru.
Kur konkrečiai Mozambike buvai ir ar savanorystės metu turėjai galimybių pakeliauti po pačią šalį?
Savanoriaudama buvau apsistojusi Sofalos provincijoje, Lamego kaimelyje netoli Nhamatandos miestelio, apytiksliai 100 km nuo antro pagal dydį Mozambiko miesto Beiros. Paklajoti po šalį teko, tačiau šiek tiek mažiau, nei norėjosi. Kartą, gavusi projekto vadovo, mozambikiečio, leidimą, buvau iškeliavusi kelioms paroms – teko ir vienai eiti tuščiu naktiniu uostamiesčiu iki autobusų stoties, ir ištisą dieną keliauti keletą šimtų kilometrų autobusu, ir naktį miegoti prisiglaudus prie vietinių moterų būrelio ant žemės. Deja, įpusėjus kelionę man paskambino projekto vadovė europietė, gana jautriai traktuojanti savanorių saugumo klausimą, ir liepė apsisukus grįžti namo. Taip pat teko nukeliauti į nuošalų kaimelį Bilibiza Mozambiko šiaurėje, į kurį nebuvo jokio kito transporto, tik porą kartų per savaitę veždavo automobilis. Gyvenimas Bilibizoje smarkiai skyrėsi nuo miesto ar kelių pakraščiuose išsidėsčiusių kaimų gyvenimo.
Kokias geriausias patirtis prisimeni?
Gniauždavo kvapą, kai susidurdavau su kažkuo be galo gražaus. Pavyzdžiui, stebėdama kiemo dulkėse šokančius vaikus ar klausydamasi minios, tykiai ir jautriai giedančios Mozambiko himną. Vieni smagesnių momentų būdavo ir kai matydavau, kad aš ir mano darbas yra naudingi.
Ar buvo sunkių akimirkų?
Taip, ir nemažai. Jaučiau stiprią kaltę, kad valgau sočiau nei kaimo žmonės, nulydintys akimis mano nešamus į namus maišelius su maistu, kaltę, kad geriu vandenį, kurį į virtuvę sunkiai sunešdavo vietinės moterys, prieš tai ilgai stovėję eilėje prie tolokai įrengto vandens siurblio, kaltę, kad galbūt vien savo buvimu verčiu vietinius žmones jaustis nepatogiai, norėti išsižadėti savo kultūros.
Ar rekomenduotum savanorystę Afrikoje ir kitiems, o gal manai, kad tai labai dažnai pervertintas, realios naudos neduodantis dalykas? Kuo tokia savanorystė būtų naudinga savęs ieškančiam jaunuoliui?
Kalbėdamasi su konkrečiu žmogumi, prieš ką nors rekomenduodama atsižvelgčiau į jo asmenybę. Visgi, jei tas kitas žmogus būčiau aš pati, rekomenduočiau nė nedvejodama. Nepaisant tokių rizikų kaip maliarija, ebola ar ginkluoti konfliktai, nepaisant to, kad sunku ištverti karštį ir kartais per parą jis dingsta tik kelioms minutėms (kai apsipili šaltu kibiru vandens). Nepaisant ir to, kad suprasti kitą – kitokį – gali būti sunku. Šiam supratimui augant, asmenybė turtėja šviesos greičiu. Todėl neabejoju, kad nauda, gaunama savanoriaujant tolimos kultūros šalyje, yra milžiniška.
Klausimas tik, ar priimant sprendimą savanoriauti reikia galvoti tik apie naudą sau, ar pirmiausia apie naudą bendruomenei, kurioje bus savanoriaujama. O galbūt šios dvi naudos susietos? Rūpestis kitu, visuomene, pasauliu – ašmuo, kuris atskleidžia savanorystės galią ir grožį. Kas gerai Afrikos šalims – be galo sudėtingas klausimas, tačiau kelti jį vienokia ar kitokia forma, manau būtina. Net jei Afrika toli ir į Lietuvos horizontus patenka ne ypač dažnai.
