Sausio 13-ąją buvo daug kalbama apie laisvę. Drąsinome vieni kitus jaustis laisviems, nebijoti tiesos.
Drąsintis tikrai reikia ir ieškoti tiesos reikia, ypač dabar, kai netikėtai, lyg gūdžiu sovietmečiu pasipylė tiek daug netiesos. Pilasi ji tam tikrais kanalais ir iš tam tikrų centrų, kuriuos, atrodo, parlamentinio tyrimo metu bus apčiuopęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Vytauto Pociūno žūtis praėjusios vasaros pabaigoje ir netrukus pasirodžiusi aštri publikacija apie Albiną Janušką viename iš savaitinių žurnalų keistai supurtė, atrodė, lyg ir benusistovintį Lietuvos politinį gyvenimą.
Po to supurtymo daug kas atsiskleidė visai kitaip. Bent jau tiems, kurie ne tik Sausio 13-ąją kalba apie laisvę ir ne tik Sausio 13-ąją nori tiesos.
Prisipažinsiu, buvau iš tų, kurie iki praėjusių metų rugsėjo su pasitikėjimu žiūrėjo į beveik visus žmones, dirbančius jau laisvoje Lietuvoje kurtose struktūrose, tokiose kaip Valstybės saugumo departamentas ar Užsienio reikalų ministerija. Dabar matau, kokia tai buvo klaida ir kaip per dideliu pasitikėjimu, žinoma, ne tik mano, pasinaudojo ir tebesinaudoja žmonės, siekiantys valdyti bet kokia kaina, valdyti ne jiems priskirtas sritis, o visus procesus Lietuvoje, tarp jų ir žmonių protus, jų nuotaikas – per informacinę erdvę, per slaptąsias tarnybas. Valdyti bet kokia kaina – įžūliai meluojant, dezinformuojant, manipuliuojant, užvaldant, nustumiant, intriguojant. Valdyti procesus taip, kad įgyta galia leistų ne tik išlaikyti įtaką, bet ir turėti savą premjerą, savą aplinką prezidentūroje, saviškius tam tikrose partijose, savus informacijos kanalus ar žmones įvairiuose kanaluose, valdyti slaptąsias tarnybas, jų surenkamą informaciją.
Susikūrė tokia savotiška "akcinė bendrovė", tiesa, niekur neregistruota, linkusi veikti šešėliuose, užkulisiuose, bet labai tikra, su padaliniais, su viešumos vengiančiu neformaliu lyderiu – niekieno nerinktu, žmonėms visai nežinomu, bet galinčiu galbūt daugiau, nei prezidentas ar Seimo pirmininkas.
Tokia padėtis susiformavo ne per vieną dieną. Tai atsitiko ir dėl politinio vakuumo, dėl silpnų ir manipuliuojamų politikų, užimančių svarbius valstybinius postus, dėl žmonių nusivylimo ir dar dėl daugybės kitų priežasčių, būdingų, beje, ne vien Lietuvai.
Kaimynams, prieš dešimtmetį išlydėtiems pro duris, bet ieškantiems plyšių sugrįžti ir vėl turėti realią įtaką Lietuvoje, tokia valdomą demokratiją diegianti paslaptinga "akcinė bendrovė" – tikras lobis. Plyšys, per kurį galima pabandyti grįžti. Gal todėl ir atrado kirvis kotą – “Dujotekana”, vienas pagrindinių Kremliaus įrankių Lietuvoje, tapo tos keistos "akcinės bendrovės", pavadinkime ją paprastai – “Albinas ir Co” – svarbia akcininke.
Lietuvos pusės paslaptingieji “akcininkai” sakosi tokiu sandoriu norėję gero Lietuvai – įsiskverbti į Kremliaus aplinką ir rasti užtarimą (?!) pas jo aukščiausiąjį per kokį nors buvusį KGB generolą Jakuniną. Tam reikalui net lietuviško ordino nepagailėta.
Ko norėjo ir ko pasiekė Rusijos pusė, veikdama per „akcininką“ R. Stonį, nustatė Lietuvos kontržvalgybininkai. Jie, kaip ir dera jų statusui, į tokius procesus pažiūrėjo rimtai.Vyrai, šešerius metus kontržvalgybiniu požiūriu tyrę “Gazpromo” interesus ir realią jo veiklą Lietuvoje, tokius sandorius įvertino kaip bandymą užvaldyti svarbias valstybės institucijas, kaip infiltravimą, kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Dėjo pastangas apie tai informuoti prezidentą, kitus valstybės pareigūnus, bandė daryti tai pagal statutą, t.y. per savo vadovybę. Tačiau atsitrenkė į nepramušamą sieną. Paaiškėjo, kad jų pačių vadovybė yra tos pačios paslaptingos "akcinės bendrovės" sudėtinė dalis.
Tuoj po “Ekstros” straipsnio apie Albino Januškos ilgametį bendradarbiavimą su Kremliaus ryšininku Rimandu Stoniu prasidėjo neįtikėtini ir kartais protu nesuvokiami dalykai. Užuot ramiai atsakę į iškeltus klausimus A. Januškos “akcininkai” sukėlė tokią isteriją, kad ji privertė rimtai suklusti, jog kažkas yra ne taip. Net ir tuos, kurie abejingai ar skeptiškai žiūrėjo į politikos kuluaruose sklandžiusius gandus apie užkulisinius politinių procesų valdymo mastus.
Labiausiai nustebino, kad vakarietiškais iki tol atrodę žmonės, ūmai susibūrę į Pociaus-Januškos gynimo komitetą, pagrindiniu įrankiu pasitelkė sovietinių saugumo struktūrų įrankį – melą.
Sovietinis KGB laisvės kovotojus vadino “banditais”, dabar panašiai buvo suniekinti sąžiningi ir dori Lietuvos saugumo pareigūnai. Vytautas Pociūnas, diriguojant pačiam VSD generaliniam direktoriui, purvais apipiltas net po mirties, o kontržvalgybos vedantieji pareigūnai su neslepiama neapykanta buvo aplipdyti bjauriomis “kurmių” etiketėmis. Pareigūnus nušalinęs nuo pareigų pats VSD vadovas visam pasauliui paskelbė, kad Lietuvos kontržvalgybą buvo užvaldę valstybės išdavikai. Apie tai, beje, tuomet pranešinėjo Rusijos televizijos, “Svobodos” radijas. Nors šiandien tiems patiems pareigūnams beliko kaltinimai jau tik už ne vietoj padėtą kablelį, pirmoji žinia visada turi didžiausią poveikį. Kas pareikalaus atsakomybės už padarytą žalą Lietuvos nacionaliniams interesams, nekalbant jau apie pažemintus žmones?
Vienu pagrindinių taikinių melo atakose prieš tiesą tapo Tėvynės sąjunga. Kodėl prasiveržė tokia net neslepiama neapykanta, reikės dar ilgai analizuoti.
Panašiai Nepriklausomybės atgavimo pradžioje Lietuvai ir V. Landsbergiui neapykantą reiškė garsus Rusijos spectarnybų ruporas A. Nevzorovas savo reportažuose “Našy”.
Sulyginimai, nori ar nenori, lenda iš atminties, gnybi sau į šoną, kad nepradėtum galvoti, jog tikriausiai kalta ta pati propagandininkų mokykla. O gal bendrumų ir dar daugiau, nei mokykla?
Kaltinimai Tėvynės sąjungai prasidėjo jau kitą dieną po garsiojo straipsnio apie Albiną Janušką “Ekstroje”. Gali būti, kad kažkuris iš persigandusių VSD vadovų (“berniukų”, kaip juos švelniai ir globėjiškai privačioje aplinkoje vadina “Dujotekanos” vadovas) “Lietuvos rytui” pakišo nesąmonę, neva tos informacijos paskleidimą žurnale inicijavo konservatoriai. Tokią žinią susijaudinęs per vienos LTV laidos reklaminę pertrauką jos dalyviams dar rugsėjo mėnesį pranešė “Lietuvos ryto” redaktoriaus pavaduotojas. Pati toje laidoje dalyvavau ir buvau labai nustebusi protingo žmogaus svaičiojimais. Tačiau svaičiojimai peraugo į galingas propagandines atakas, kuriose Tėvynės sąjunga pradėta vaizduoti vos ne kaip teroristinė organizacija, tokia maža Lietuvos "Al Qaeda", kuri praėjusiame dešimtmetyje esą organizavo sprogdinimus, žmonių žudymus, o “kurmiais” apšaukti kontržvalgybininkai buvo pavaizduoti kaip slapti konservatoriai. Nesvarbu, kad niekas iš Tėvynės sąjungos vadovybės jų net nepažinojo, ir mes su Sauliumi Pečeliūnu Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete matėme juos pirmą kartą gyvenime. Tikslas suprantamas – visuomenė turėjo būti įtikinta, kad konservatoriai gina savus informacijos šaltinius, nori slėpti kažkokius galus, todėl esą ir puola gerąją VSD vadovybę. Beje, V. Pociūnas prieš išvykdamas į Gardiną apie situaciją departamente kalbėjosi ne tik su Seimo nariais iš Tėvynės sąjungos frakcijos. Gaila, kad kiti neišdrįso ateiti ir apie tai komitetui papasakoti.
Tėvynės sąjungą pagrindiniu taikiniu Pociaus-Januškos gynimo komitetas pasirinko neatsitiktinai. Žinodami kitų partijų lyderių psichologiją, gerai suprasdami politinės konkurencijos ypatumus jie svarstė, kad visos kitos partijos automatiškai turėtų stoti VSD vadovybės pusėn – nes juk negalės eiti išvien su konservatoriais.
Tačiau apsiriko. Lietuva nebe ta, kad iš vieno centriuko gali suvaldyti ar nupirkti visus žurnalistus, kad galėtum primityviu spaudimu užvaldyti visą Seimą ir diriguoti jo sprendimams.
Beje, VSD vadovybė iki šiol kategoriškai atsisako Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikti tų pačių kontržvalgybininkų parengtą labai svarbią pažymą apie tai, kaip, kas ir už kiek užsakinėjo šias ir kitas propagandines atakas.
Vienas pastarųjų “strateginių” Pociaus-Januškos gynimo komiteto sumanymų – operacija “Pažymos”. Vietoje komiteto reikalautų dar tyrimo metu A. Pocius pateikė kitas, specialiai surašytas pažymas, kuriose plika akimi matomas noras nuslėpti tai, ką nustatė kontržvalgybininkai, ir pateikti savas manipuliacijas. Iš tų pažymų komiteto nariai turėjo susidaryti nuomonę, kad Lietuvoje yra dvi pagrindinės “Gazpromo” proteguojamos partijos – Tėvynės sąjunga ir Darbo partija. Tačiau komiteto nariai tokios nuomonės ėmė ir nesusidarė, nes viskas buvo susiūta labai jau baltais siūlais. Rašant išvadas komitete net A. Pociaus gynėjai ir atstovai nedrįso siūlyti vadovautis tomis A. Pociaus pažymomis.
Tikslas – pakeisti diskusijų objektą.
Tada buvo pabandyta jas įbrukti antrą kartą, net nesibodint atvirai meluoti, kad tai ir yra ta pati medžiaga, kurią surinko kontržvalgybininkai ir kurios prašė Seimas savo nutarime. Šį kartą buvo siekiama jas sureikšminti, kad turinys prasisunktų į spaudą.
Kadangi tose A. Pociaus pažymose minima ir Tėvynės sąjunga, o dalis visiškai iškraipytos informacijos jau spausdinama laikraščiuose, todėl privalau atskleisti, kas gi jose apie mus rašoma?
Atkreiptinas dėmesys, kad dokumentai su žyma “slaptai” skaitančiajam visada sukelia savotišką psichologinį nusiteikimą, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gaudo perpasakotas žinias apie pažymas, bet perskaityti jų neturi teisės.
Matyt, gerai išmokytas psichologinio poveikio metodų A. Pocius po ta ypatinga žyma “Slaptai” sąmoningai įpynė ir A. Kubiliaus bei A. Vidžiūno visiškai viešą susitikimą 2003 m. metais su “Dujotekanos” vadovu R. Stoniu. Susitikimas buvo lygiai toks pat, kaip ir dešimtys kitų susitikimų su verslininkais. Tokie susitikimai vyksta kiekvienos išvykos į rajonus ir miestus metu, daug jų įvyksta tiek mūsų, tiek verslininkų iniciatyva.
Taigi laikraščiuose, internete pastarosiomis dienomis intriguojančiai rašoma: “Slaptoje pažymoje minimas ir Andrius Kubilius”. Aha, galvoja skaitytojas, susekė saugumas tuos niekadėjus!
Cituoju pažymą, kaipgi joje minimas A. Kubilius:
“VSD turimais duomenimis, tam tikrais atvejais, pvz., Seime 2003 m. gegužės mėn. svarstant Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuris buvo ypač aktualus R. Stonio tuomet valdytoms naftos gavybos įmonėms, šis verslininkas kontaktavo su daugeliu politikų (paminėti 11).
Tuo metu R. Stoniui buvo reikalinga, kad Seimo nariai arba atmestų Prezidento veto ir balsuotų už šio projekto priėmimą be pataisymų arba išvis nedalyvautų balsavime (blogiausiu atveju – susilaikytų), jeigu jų partijos/frakcijos nuomonė yra kitokia. VSD turimais nepatvirtintais duomenimis už atitinkamą RS įmonėms palankų elgesį SN buvo siūlomas piniginis atlygis. Peržiūrėjus balsavimų Seimo posėdžių archyve medžiagą, nė vienas iš politikų – SN nepasielgė taip, kaip RS verslo interesams būtų buvę labiausiai nenaudinga. VSD neturi patikrintos informacijos, ar už tai visiems minėtiems politikams iš tikrųjų buvo sumokėtas piniginis atlyginimas”.
Iš pradžių perskaičiusi juokiausi, kad tik tokios A. Kubiliaus nuodėmės, bet nebejuokinga, kai susimąstai apie slaptos tarnybos vadovo kompetenciją, kuris tesugeba įslaptinti elementarius ir visiškai atvirus politikų susitikimus.
Beje, paminėdamas, kad susitikime kalbėta apie “Dujotekaną” dominusius įstatymus, A. Pocius nutylėjo, kad A. Kubilius dėl jų balsavo priešingai, nei būtų buvę palanku R. Stoniui. VSD net nesugeba išsiaiškinti Seimo statuto procedūrų, todėl teks pasiųsti A. Pociui balsavimo duomenis ir paaiškinimą, kaip atmetamas arba priimamas prezidento veto. Kad atitiktų A. Pociaus stilių, padarysime tai per Seimo įslaptintų dokumentų skyrių.
Pažymoje kaip dar vienas superslaptas reikalas minima bendrovės “Nemuno bangos grupė” parama Tėvynės sąjungai 2004 metų Seimo rinkimuose. Zenonas Vaigauskas turėtų rimtai susirūpinti, kodėl jo vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos internetiniame puslapyje kabo duomenys, kuriuos A. Pocius perdavinėja komitetui slaptose pažymose.
Bandoma primesti, kad Tėvynės sąjungą parėmusi minėta bendrovė yra susijusi su “Gazprom”, bet nutylima, kad tokia ji tapo vėliau, jau po 2004 metų rinkimų, kai jos buvęs vadovas Arvydas Juzeliūnas, beje, tuo metu pripažintas geriausiu Lietuvos vadybininku ir apdovanotas prezidento, pardavė akcijas “Petrochemical Holding” grupei. Iš naujųjų savininkų jokios paramos Tėvynės sąjunga nėra gavusi ir jokių reikalų su šia bendrove, kaip verslo įmone, niekada neturėjo.
Beje, A. Pocius turėtų žinoti, kad verslo parama partijoms tampa abejotina, kai sukelia interesų konfliktą, tačiau net ir su padidinamuoju stiklu nerastumėte jokių pėdsakų, kad tiek “Dujotekanai”, tiek “Nemuno bangos grupei” Tėvynės sąjunga būtų kaip nors įsipareigojusi ar ją protegavusi.
Tose pažymose kalbama ir apie Kauno elektrinės privatizavimą, vykusį prieš ketverius metus. Tą pažymą Tėvynės sąjungos vadovybė matė dar prieš porą metų, kai pati kreipėsi į VSD, prašydama supažindinti su jų požiūriu apie procesus, vykstančius elektrinėje.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiose pažymose A. Pocius drąsiai naudoja formuluotę “nepatikrintais duomenimis”, nors kontržvalgybininkų parengtas pažymas atsisako pateikti, teigdamas, kad duomenys jose nepatikrinti.
Į bendrą puolimo prieš Tėvynės sąjungą planą buvo įtrauktas ir komisijos Juro Abromavičiaus nužudymui tirti sudarymas Seime.
Dabar matyti, kad A. Paulauskui buvo liepta sudaryti komisiją dėl J. Abromavičiaus tik dėl to, kad liberaldemokratų sąraše Kaune kandidatuojanti Kristina Sudžienė ir gal dar kokie kiti į ją panašūs veikėjai turėtų progą išpilti kibirą purvo ant Tėvynės sąjungos. Gali būti, kad tikroji tiesa niekam nereikalinga.
Nors komisijos sudarymui Tėvynės sąjunga pritarė ir siūlė viską tirti iš esmės, pradedant nuo savanorių išėjimo į pakaunės miškus, tačiau tam nebuvo pritarta. Dabar, kai komisijoje jau pradėta kalbėti apie pakaunės įvykius ir visus kitus sprogdinimus, akivaizdu, kad visa tai vis vien reikės nuosekliai tirti.
Nuo pat pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dienų Rusijos specialiosios tarnybos itin domėjosi naujai kuriama Lietuvos kariuomene, savanoriška krašto apsauga. Kada nors atsivers Rusijos spectarnybų archyvai ir apie tai rašys ateities istorikai, kurie gal dar nėra gimę, tačiau šiandien tų archyvų nėra, todėl turim vadovautis analitiniu mąstymu ir tuo, ką turim. Grupės savanorių išėjimas su ginklais į mišką buvo labai nenaudingas veiksmas tik ką atsikūrusios Lietuvos prestižui Vakarų pasaulyje ir labai parankus tiems, kurie siekė sutrukdyti tik ką prasidėjusią Lietuvos integraciją į Vakarus. 1993 metais kaip tik vyko aktyvi diskusija dėl Lietuvos narystės NATO, o tuometiniame Seime, kur Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete aktyviai reiškėsi Vytautas Petkevičius, žinomas savo antivakarietiška ir prorusiška laikysena, buvo toli gražu iki bendro sutarimo, kad Lietuvai narystė NATO yra gyvybiškai svarbus reikalas.
Tuomet dirbau opozicijos atstove spaudai ir gerai žinau Vytauto Landsbergio ir kitų mūsų parlamentarų požiūrį į šį įvykį, mačiau jų pastangas visomis įmanomomis priemonėmis stabdyti konfliktą.
Tikrai nė juodžiausiame sapne nebuvo įmanoma susapnuoti, kad, praėjus daugiau kaip trylikai metų, į apyvartą bus paleista ta pati propaganda, kurią tuomet taip eskalavo prorusiškos orientacijos spauda Lietuvoje, kurią aktyviai varė ir Kremliaus įtakojama žiniasklaida Rusijoje.
Mano vertinimu, dabartinis šios temos vystymo centras yra VSD vadovybė, kuri sąmoningai, matyt, ne be buvusio prokuroro A. Paulausko, tuomet viešai siūliusio likviduoti į mišką pasitraukusius savanorius (žr. kn. "Viešoji informacija apie 1993 m. savanorių akciją Pakaunėje" ; sudarė Vytautas Landsbergis; 2007 m.; 65 psl.), pagalbos sukurpė medžiagą, kurią ir paleido per A. Pocių poste išlaikyti siekiančią žiniasklaidą. Atkreiptinas dėmesys, kad dar praėjusį pavasarį absurdiškas užuominas Tėvynės sąjungai dėl J Abromavičiaus žūties su akivaizdžiai nutekintais operatyviniais duomenimis iš Algirdo Petrusevičiaus bylos, vestos VSD, pirmasis išspausdino keistas laikraštis “Karštas komentaras”. Šį rudenį “Lietuvos rytas” iš esmės tik perspausdino tas pačias mintis. Abejonių nekyla, kad informacija nuleidinėjama iš VSD (beje, “Lietuvos rytas" visai atvirai rašė, kad remiasi slapta operatyvine medžiaga), klausimas tik, kodėl VSD tai daro? Ar tai slaptosios tarnybos darbas kompromituoti, šmeižti politines partijas, elgtis taip, kaip elgiasi atitinkamos struktūros Rytuose? O gal taip poną Pocių išmokė KGB rezervo karininkų apmokymuose?
Klausimų iš tiesų labai daug. Nacionaliniame saugumo ir gynybos komitete atliktas VSD veiklos tyrimas buvo labai svarbus žingsnis, bet tik vienas žingsnis. Tik gaila, kad, užuot svarstę kitas, labai svarbias Lietuvai problemas, mes vis dar priversti kapstytis tuose pačiuose klausimuose, kurie galbūt visuomenei jau pabodo. Bet kol nėra esminių sprendimų dėl VSD vadovybės, tol būsim įvelti į tą karą, kurį pradėjo pati VSD vadovybė.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-01-15
Rasa Juknevičienė yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė, Tėvynės sąjungos vicepirmininkė
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
