Nereikalinga. Iš baisaus karo siaubiamos Sirijos su trimis mažais vaikais į Lietuvą per vargus grįžusiai lietuvei po pusmečio teko su jais traukti į Vokietiją. Kodėl jauna moteris nusivylė savo šalies valdžia?
Prisiglaudė Vokietijoje
Iš Panevėžio rajono kilusi 35 metų Rūta Mardini, gyvendama Sirijoje, nuoširdžiai tikėjo Lietuvos valdžia, kviečiančia grįžti lietuvius emigrantus į tėvynę. Tačiau kai moteris su trimis mažais vaikais pabėgo iš pilietinio karo draskomos arabų šalies ir grįžo ieškoti prieglobsčio į Lietuvą, patyrė, kad nei ji, nei jos vaikai čia niekam nerūpi.
Pusmetį ieškodama pagalbos ji blaškėsi po valdiškas institucijas. Valdininkai jai be užuolankų paaiškino, kad šansai susirasti darbą labai maži. Lietuvos pilietybę turinčiai karo pabėgėlei buvo iškelta sąlyga: „Nori socialinės pašalpos, nemokamo maitinimo vaikui mokykloje, lengvatos lopšelyje-darželyje – pateik duomenis apie vyro pajamas.“
To padaryti R. Mardini negalėjo. Jos sutuoktinis liko Sirijoje, vienoje karščiausių karo zonų – Alpeko mieste, kuriame uždarytos valstybinės įstaigos, įmonės, kurio gyventojams dėl neveikiančių ryšio linijų sunkiai įmanoma susisiekti su išoriniu pasauliu.
Šiemet sausį R. Mardini susikrovė lagaminą, atsiėmė savo sūnų iš Bernatonių darželio-mokyklos, kurioje berniukas buvo pradėjęs lankyti pirmą klasę, ir su vaikais išvyko į Vokietiją.
Šioje šalyje Rūta yra gyvenusi anksčiau, čia ji susipažino su savo vyru, kuris, kaip ir juodviejų vaikai – septynmetis sūnus, ketverių ir dvejų metų dukros – turi Vokietijos pilietybę. Šalis lietuvę ir jos atžalas priėmė visai kitaip nei Lietuva. Motina su trimis vaikais gavo pastogę, pinigų įsikurti. Jai ir vaikams buvo paskirtos socialinės išmokos. R. Mardini dabar meldžia Dievą, kad jos vyras greičiau ištrūktų iš Sirijos ir atvyktų pas ją į Vokietiją.
Moteriai skaudu, kad jiems iš naujo gyvenimą teks kurti abiem svetimoje šalyje. Rūta ir jos inžinieriaus specialybę turintis sutuoktinis savo ateitį siejo su Lietuva. Tačiau dabar mano, kad tai nerealu.
Buvo įleidusi šaknis
R. Mardini Sirijoje, Alepo mieste, praleido pastaruosius šešerius metus. Prieš tai jauna šeima gyveno Vokietijoje, susilaukė sūnaus. Kai Rūta su vyru atsikraustė į jo gimtinę, mažyliui buvo tik pusantrų metukų.
Sirijos šiaurinis miestas Alepas tuo metu buvo klestinti šalies komercijos sostinė. Turistams šis miestas primindavo pasakų knygą „Tūkstantis ir viena naktis“.
Maždaug tris milijonus gyventojų turintis miestas pakerėdavo nepaprasto grožio mečečių ir minaretų bokštais, įvairiausių spalvų ornamentais puoštomis senovinių pastatų sienomis, didingomis pilimis ir kitais rytietiškos architektūros ir paveldo stebuklais.
Vienas iš seniausių miestų tapo savais namais už siro ištekėjusiai lietuvei. Rūtos vyro šeima čia turėjo savo verslą. Iš kartos į kartą inžinieriaus specialybę įgiję šeimos vyrai triūsė nuosavame fabrike, gaminančiame įrenginius batsiuviams. Šeima įsikūrė vidurinės klasės rajone, 200 kvadratinių metrų patalpose daugiabutyje. Rūtai gimė dar dvi dukros, jauna moteris nedirbo, augino vaikus.
„Mes nebuvome turtuoliai, tačiau ir nestokojome pinigų“, – „Sekundei“ sakė moteris.
Lietuvė išmoko arabų kalbą, susirado bičiulių, sūnų leido į vaikų darželį. Pasak R. Mardini, ji greitai pritapo Sirijoje, nes jai buvo artima arabų kultūra. Jai patiko šilti santykiai tarp žmonių, moterims rodoma pagarba. „Neplanavome išvykti iš Sirijos, tačiau prasidėję neramumai, o paskui karas visus planus pakeitė“, – pasakojo ji.
Bijojo vaikų grobikų
Pasak Rūtos, neramumai Sirijoje prasidėjo prieš porą metų, tačiau ir iš pradžių Alepe nebuvo taip nesaugu, kaip pastaruoju metu. Nuo praėjusių metų pavasario situacija ėmė blogėti dienomis. Mieste prasidėjo intensyvūs susirėmimai, sproginėjo bombos, buvo uždaromos įstaigos.
Rūta su vaikais sėdėjo namuose, baiminosi jų išleisti bent minutei į kiemą. Moteris pasakojo, kad visi gyventojai bijojo prezidento į laisvę paleistų kelių šimtų politinių kalinių. Alepe sklandė kalbos, kad jie grobia vaikus, o paskui prašo išpirkos. Rūta ir jos vyras nusprendė, kad jai su vaikais reikia važiuoti į Lietuvą ir čia palaukti, kol praeis neramumai.
Birželio mėnesį iš Alepo oro uosto jau nebebuvo skrydžių į Europą, galima buvo nuskristi tik į Rusiją. R. Mardini išsiaiškino, kad evakuotis per Rusiją bus labai sudėtinga, be to, pasak jos, keliauti oro transportu nebuvo saugu. Mardinių pažįstami apsiėmė lietuvę su vaikais automobiliu nugabenti į Turkiją. Čia Rūta ir jos vyras turėjo bičiulių.
Vieni žmonės Rūtą su vaikais gabeno iki Sirijos uostamiesčio Latakijos, kiti – iki Turkijos sienos. Čia ją pasitiko dar kiti ir padėjo pasiekti Stambulą. Kelionė automobiliu trūko tris paras. R. Mardini visą kelionę lydėjo įtampa ir baimė.
Pakeliui bėglė matė tankus, girdėjo šaudant. Ji lengviau atsikvėpė tik pasiekusi Turkiją. Iš Stambulo lėktuvu atskrido į Rygą, o iš čia pasiekė Lietuvą. Moteris po daug svečiose šalyse praleistų metų į tėvynę grįžo tik su dokumentais ir būtiniausiais drabužiais sau ir savo vaikams. Ji turėjo ir šiek tiek pinigų gyvenimo pradžiai.
Karas išskyrė šeimą
R. Mardini vyras liko Alepe. Pasak Rūtos, tada jie manė, kad netrukus neramumai nurims. Tačiau vos tik lietuvė išvyko, mieste situacija ėmė blogėti, įsiplieskė karas. Rajonas, kuriame gyveno Mardiniai, buvo apgriautas.
Pastarąjį pusmetį būtent Alepo mieste vyksta nuožmiausi mūšiai tarp Sirijos sukilėlių ir prezidento Bašaro al Asado kariuomenės. Miestas yra bombarduojamas, vyksta susišaudymai, gatvėse randama dešimtys nužudytųjų.
„Mūsų namas dar stovi, tik apšaudytas, apgadintas. Kai kurie kaimyniniai namai subombarduoti“, – pasakojo ji.
Karo metu pramoninis rajonas, kuriame yra fabrikas, visiškai apmirė, įmonės ir gamyklos užsidarė, kai kurios buvo sugriautos. Pasak Rūtos, jos vyras, kaip ir daugelis kitų Alepo gyventojų, neretai po kelias dienas negali iškelti kojos į gatvę.
Jis nežino, ar jo fabrikas tebestovi, ar nušluotas nuo žemės paviršiaus. R. Mardini dėl suirutės Sirijoje sunku palaikyti ryšį su vyru. Alepe dažnai nėra elektros, prisiskambinti telefonu irgi labai sudėtinga.
„Mano vyras negali ištrūkti iš šalies. Atkirsti ir oro, ir sausumos keliai. Abu laukiam, kol padėtis bent kiek pagerės ir jis galės atvykti pas mus į Vokietiją“, – kalbėjo moteris.
Lietuvoje nerado atramos
Dar vasarą R. Mardini, kai jau buvo aišku, kad į Siriją su vaikais nebegalės grįžti, planavo, kad vyras atvažiuos į jos gimtinę ir jie čia įsikurs. Jos sutuoktinis yra viešėjęs Lietuvoje, jam čia labai patiko.
Pas tėvus nedideliame būste Panevėžio rajone apsistojusi Rūta ėmė ieškoti išsinuomoti butą. Tačiau greitai patyrė, kad moteriai su trimis mažais vaikais susirasti būstą už prieinamą kainą neįmanoma.
„Kai tik savininkai išgirsdavo, kiek turiu vaikų, iš karto atsakydavo neigiamai. Į labai brangius butus nesidairiau, jie man buvo neįkandami, o ir atsivežti pinigai greitai tirpo“, – pasakojo ji.
Rūta nuėjo į Darbo biržą pasiklausti, kokie jos šansai susirasti darbą. „Su mažais vaikais – nedideli“, – išgirdo. Moteris teiravosi, galbūt kokiam darbdaviui reikalinga vertėja iš arabų kalbos, bet irgi išgirdo neigiamą atsakymą.
R. Mardini kreipėsi į Panevėžio rajono socialinės paramos skyrių, prašydama materialinės paramos sau ir vaikams, bet irgi nieko nepešė.
„Neskyrė socialinių išmokų, negavau ir nemokamo maitinimo mokyklą pradėjusiam lankyti sūnui, net vienkartinės paramos įsigyti mokyklinių prekių atsakė“, – apgailestavo Rūta.
Moters teigimu, valdininkai jos reikalavo pateikti duomenis apie vyro pajamas, ko ji padaryti negalėjo. R. Mardini susidarė įspūdis, kad valdininkai nelabai žino, kur ta Sirija ir kas joje vyksta.
Panevėžio rajono socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė teigė, kad tuo metu jiems įstatymai buvo surišę rankas. Nors Panevėžio rajono savivaldybė dalyvauja piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo eksperimentiniame projekte ir turi daugiau laisvės šiuo atžvilgiu nei kitos savivaldybės, R. Mardini vis tiek negalėjo paremti. Pasak vedėjos, praėjusią savaitę rajono Tarybos posėdyje patvirtintos socialinės paramos skyrimo pataisos, kuriose, be kita ko, numatyta galimybė skirti išmokas tokiais išimtiniais atvejais, koks buvo minėtos moters.
Vis dėlto R. Mardini iš Lietuvos į Vokietiją išsivežė ne vien nuoskaudas. Moteris pasakojo, kad čia sutiko ir daug gerų žmonių, norėjusių, bet neturėjusių galimybių jai padėti įsikurti. Rūta už palaikymą, patarimus ypač dėkinga Bernatonių darželio-mokyklos direktorei.
„Mano sūnui labai patiko mokykloje. Aš irgi džiaugiausi. Gaila, kad dabar jam teks mokytis vokiškai“, – kalbėjo ji.
Vaikai mokysis vokiškai
Vokietija savo mažuosius piliečius ir jų mamą priėmė visai kitaip. Rūta susirado 90 kvadratinių metrų 4 kambarių butą, už kurio nuomą moka valstybė. Pastaroji taip pat skyrė lėšų būsto remontui, būtiniausiems baldams ir buities reikmenims įsigyti. Rūtai ir jos vaikams skirtos piniginės išmokos.
„Mes Vokietijoje neturime karo pabėgėlių statuso. Mums parama suteikta kaip eilinei šeimai“, – pažymėjo moteris.
R. Mardini sūnus Bonoje, kur jie apsistojo, lanko pirmą klasę. Moteris ketina leisti į vaikų darželį vyresnę dukterį, o kai truputį paūgės mažoji – ir ją, kad galėtų dirbti. Tačiau dabar didžiausias trijų vaikų motinos rūpestis – kad vyras ištrūktų iš Sirijos.
„Mes veikiausiai mėginsime kurtis Vokietijoje“, – sakė Rūta.
Inga SMALSKIENĖ
