Plačiau aptarinėti perversmo detales šiandien jau nėra labai aktualu. Būtina tik paminėti, jog pats maištas yra savotiškai apaugęs legendomis. Pavyzdžiui, gana stipri yra konspiracinio pobūdžio hipotezė, jog visas maištas galėjo būti inscenizuotas tam, kad R. T. Erdoganas turėtų galimybę pateisinti valdžios sutelkimą savo rankose, taip pat atlikti atitinkamą valymą tarp kariškių, valstybės tarnautojų ir net akademinio pasaulio atstovų.
Žinoma, kariniai perversmai nėra didelė naujiena Turkijai. Kas plačiau domisi šios šalies istorija, tikriausiai žino, kad kariuomenė čia atlieka ne tik karinę, bet ir politinę funkciją. Dar nuo moderniosios Turkijos valstybės kūrėjo Kemalio Atatürko laikų kariuomenė buvo laikoma šios šalies sekuliarumo (pasaulietiškumo) ir demokratinių valdymo principų garantu. Kariniai perversmai buvo įvykę Turkijoje 1960, 1970 ir 1980 metais. Tačiau kiekvieną kartą kariškiai po kurio laiko grąžindavo valdžią civiliams.
Paskutinį kartą Turkijos kariuomenė buvo reikšmingai įsikišusi į šalies politinius reikalus 1997 metais, kai privertė tuometinę valdžią pakoreguoti naujus įstatymus sekuliarumo kryptimi.
Nėra pagrindo abejoti, kad kariuomenės įsikišimo grėsmė neramino R. T. Erdoganą faktiškai nuo pat atėjimo į valdžią momento (pirmą kartą ministru pirmininku jis tapo 2003 metais). Dabartinis Turkijos prezidentas, turintis aiškų polinkį į autoritarizmą, taip pat atstovauja ir religiškai angažuotai politinei jėgai – Teisingumo ir plėtros partijai. Jis negalėjo nesuprasti, kad jo politika, nukreipta į didesnę šalies islamizaciją, gali sulaukti atitinkamo kariškių atsako.
R. T. Erdoganas ir jo komanda bandė užbėgti įvykiams už akių. Dar 2007 metais buvo paskelbta apie atskleistą karininkų sąmokslą bei rengiamus karinio perversmo planus. Tuo metu buvo areštuota šimtai žmonių, dauguma jų – susiję su kariuomene. Galiausiai teisiamųjų suole atsidūrė 275 asmenys – ne tik kariškiai, bet ir akademinio pasaulio atstovai, žurnalistai ir rašytojai, visuomenės veikėjai, juristai ir pan. Dauguma jų buvo nuteisti ilgus metus kalėti.
Į tai, kad R.T. Erdoganas aktyviai siekia pakeisti egzistavusią karinių perversmų tradiciją, gana palankiai žiūrėjo ir Vakarų pasaulis, visada vertinęs bet kokį perversmą kaip veiksmą, mažai ką bendro turintį su demokratija. Tačiau visiškai pavergti kariuomenės (atmetus konspiracinę hipotezę apie perversmo inscenizavimą) R. T. Erdoganui taip ir nepavyko.
Susidaro įspūdis, kad per dabartinį perversmo bandymą Turkijos valdžią tiesiog lydėjo didesnė sėkmė. Pavyzdžiui, teigiama, kad R. T. Erdoganas paliko savo buveinę Marmario mieste likus pusvalandžiui iki to momento, kai ten atskrido maištininkų sraigtasparniai. Prezidento ieškoję kareiviai turėjo užduotį jį „areštuoti arba nužudyti“.
Kitas R. T. Erdoganą lydėjęs sėkmės elementas – tai, kad jis sugebėjo, pasinaudojęs interneto technologijomis, kreiptis į šalies gyventojus, paragindamas juos išeiti į gatves ir pasipriešinti maištui.
Patys maištininkai irgi nepademonstravo ypatingų stebuklų. Pavyzdžiui, jie nesugebėjo įvesti efektyvios žiniasklaidos kontrolės. Jiems pavyko užvaldyti tik vieną televizijos stotį. Be to, panašu, kad maištininkai neturėjo platesnio palaikymo ir pačioje kariuomenėje, kitaip R. T. Erdogano reikalai būtų buvę labai prasti.
Turkijos valdžia akcentuoja, kad perversmo bandymo siela buvo Karinių oro pajėgų vadas Akinas Oztürkas. Pranešama, kad jis ir pats prisipažino, jog organizavo dabartinį maištą. Tiesa, šį prisipažinimą reikėtų vertinti gana atsargiai, nes negalima atmesti prielaidos, kad asmenys, įtariami perversmo organizavimu ar dalyvavimu jame, per tardymą yra kankinami. Vaizdo medžiagoje, kurioje rodomi sulaikyti maišto dalyviai, aiškiai matyti, kad jie yra sumušti.
Pats R. T. Erdoganas yra apkaltinęs perversmo organizavimu šiuo metu JAV gyvenantį dvasininką Fethullahą Guleną. Pastarasis yra dabartinės Turkijos valdžios oponentas. Įdomu tai, kad F. Gulenas buvo R. T. Erdogano bendražygis, tačiau jų keliai išsiskyrė dar praeito amžiaus pabaigoje. Taip pat būtina paminėti, jog F. Gulenas atmetė jam mestus kaltinimus ir paneigė bet kokią sąsają su bandymu nuversti valdžią Turkijoje. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad abejotina, jog šalies kariuomenė, kuri, kaip jau minėta, palaiko sekuliarios valstybės principus, susidėtų su F. Gulenu, kuris yra islamizacijos šalininkas.
Taip pat verta atsižvelgti į teiginį, kad jeigu už maišto iš tikrųjų stovėtų F. Gulenas, valstybinio perversmo bandymas būtų buvęs kur kas rimtesnis nei tas, kuris įvyko dabar. Pažymima, kad F. Gulenui nesudarytų didesnės problemos mobilizuoti savo šalininkus, esančius Turkijoje.
Nors dėl valstybinio perversmo bandymo lieka nemažai klausimų, jau dabar aišku, jog R. T. Erdoganas ir jo komanda išnaudos šią rimtą politinę krizę savo tikslams. Tai, kas dabar vyksta Turkijoje, tiksliausia būtų pavadinti valymu.
Pirmame etape po žlugusio maišto šalyje buvo areštuota daugiau negu 6 tūkst. žmonių. Tarp jų nemažai karininkų. Pavyzdžiui, yra žinių apie 99 sulaikytus generolus ir admirolus, siejamus su perversmu. Nuo pareigų nušalinti tūkstančiai policijos pareigūnų ir teisėjų, taip pat universitetų vadovų ir mokytojų. Spaudimas akademiniam pasauliui daromas gana aiškiai ir tikslingai. Pavyzdžiui, R. T. Erdoganas pareikalavo, kad būtų atšaukti visi numatyti turkų dėstytojų ir mokslininkų vizitai į užsienį, o už šalies ribų šiuo metu esančių mokslininkų buvo pareikalauta nedelsiant grįžti namo.
Turkijoje taip pat trims mėnesiams buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Pažymima, kad dabar tai leidžia įvesti Turkijoje ir komendanto valandą, šalies gyventojams privalu visur nešiotis asmens dokumentus, teisėsaugos pareigūnai turi teisę stabdyti žmones gatvėse, tikrinti jų tapatybę ir atlikti jų turimų daiktų patikrą, šiam laikotarpiui apribojama susirinkimų laisvė, iš esmės įvedama cenzūra ir pan.
Be to, Turkija paskelbė, jog ji laikinai nepaisys Europos žmogaus teisių konvencijos principų. Ankara apeliuoja į šios konvencijos 15-ą straipsnį, kuris suteikia galimybę laikinai stabdyti jos taikymą tais atvejais, kai „kyla pavojus valstybės egzistavimui“.
Galima numanyti, kad visi šie veiksmai turi vieną esminį tikslą – sudaryti R. T. Erdoganui ir jo komandai sąlygas susidoroti su oponentais. Panašu, jog šis susidorojimas bus visuotinio pobūdžio, t. y. bus siekiama užčiaupti ar represuoti ne tik tuos, kurie iš tikrųjų yra susiję su perversmu, bet ir tiesiog nelojalius ir valdžiai potencialiai pavojingus asmenis.
R. T. Erdoganas iš karto po žlugusio maišto užsiminė, jog Turkijoje gali būti grąžinta mirties bausmė. Nėra didesnių abejonių, kad šalies vadovas dabar pirmiausia norėtų pritaikyti ją perversmo dalyviams.
Įdomu ir tai, kad Vakarų pasaulis iš esmės laimina tokius R. T. Erdogano veiksmus. Žinoma, skamba diplomatinio susirūpinimo balsai, tačiau, kita vertus, realiai rodomas palaikymas dabartinei Turkijos valdžiai. Pavyzdžiui, JAV atsisakė suteikti politinį prieglobstį generolui Bekirui Erkan Vanui, kuris vadovavo Karinių oro pajėgų bazei Indžirlike (JAV pajėgos naudoja šią bazę antskrydžiams prieš ISIS pozicijas).
Vakarų pasaulio pragmatiškumas yra suprantamas. Turkija – svarbi labai nestabilaus regiono valstybė. Be to, ji yra NATO narė. Vakarų lyderiai nenori pyktis su R. T. Erdoganu, juolab kad jie gana vieningai pasmerkė karinio perversmo bandymą. Tačiau vis vien sunku pateisinti dabartinį vertybinių pozicijų apleidimą, kurį šiuo atveju demonstruoja Vakarai.
Kitas svarbus dalykas – R. T. Erdogano užsuktas represijų ratas galiausiai gali atsigręžti prieš jį patį. Dabartinis šalies prezidentas turi nemažą palaikymą Turkijoje, bet šis palaikymas nėra absoliutus. Represijos tik stiprins protesto nuotaikas. Žinoma, R. T. Erdoganas dabar bandys maksimaliai apvalyti kariuomenę nuo sau nelojalių karininkų, tačiau, kita vertus, jam tebereikalinga stipri ir efektyvi armija (vien dėl padėties regione), o jos tradicijos, kaip jau buvo minėta, nepalankios R. T. Erdogano valdymo principams. Dabartinės represijos gali kuriam laikui prislopinti protesto balsus, tačiau jos taip pat gali paskatinti ir naują sąmokslą, kuris gali nušluoti R. T. Erdoganą nuo valdžios olimpo.
