Sulaukęs skambučio iš naujienų portalo tv3.lt su pasiūlymu pasikalbėti apie tai, kuo šiuo metu gyvena, Juozas nustebęs klausia: „Argi aš dar kam nors įdomus?“ Tačiau nėra abejonių, kad legendinį humoristą puikiai prisimena vyresnės kartos – juk buvo laikai, kai norint gauti bilietų į jo pasirodymus, tekdavo stovėti eilėse. O ir pats J. Zavaliauskas netrukus prasitaria, kad viešumoje vis dar sulaukia gerbėjų dėmesio.
„Pastaruoju metu pastebėjau, kad žmonės dažnai pradėjo su manimi sveikintis – tai gatvėje, tai parduotuvėse. Vėliau pamačiau, kad internete buvo įdėtas senas įrašas su manimi iš „Komiko vakaro“ laikų. Matyt, žmonės pamatė, prisiminė“, – šyptelėjo jis.
Pasidomėjus, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena, J. Zavaliauskas pasidžiaugė savo sveikata – nors vyrui 80-imt, jis ne tik televizorių be akinių žiūri, bet ir vis dar automobilį vairuoja.
„Kol paeinu – viskas normaliai, tokiame amžiuje jau nereikia daug norėti. Vienas gyvenu keturių kambarių bute Vilniuje, bet dėkoju valstybei, kad kompensuoja man ir šildymą, ir vandenį, nes kitaip neišsimokėčiau. O dar ir pensiją šiek tiek padidino, tad negaliu skųstis.
Stengiuosi gyventi linksmai – ryte atsibundu, įsijungiu juokingus vaizdelius, pasijuokiu. Važiuodamas automobilyje prisimenu ką nors linksmo ir juokiuosi sau vienas. Žmonės, matydami iš šono, turbūt galvoja, kas tam seniui negerai“, – kalbėdamas apie savo kasdienybę nusijuokė J. Zavaliauskas.
Po žmonos mirties – padėtas taškas karjeroje
Ir nors pokalbį pradėjo džiugia nata, netrukus Juozo balse pasigirdo širdgėla. Prieš trejus metus po sunkios ligos Anapilin iškeliavo jo žmona Irena. Po šio skaudaus įvykio J. Zavaliauskas savo karjeroje padėjo tašką.
„Su žmona kartu pragyvenome 43-ejus metus. Ir staiga mirė. Man tai buvo didelė trauma. Dar visai neseniai vesdavau įvairiausius renginius, vestuves, jubiliejus, bet po šios netekties viskas pasibaigė. Žinoma, kartais jaučiu tam nostalgiją, juk šitiek metų dirbau šį darbą.
Po Irenos mirties dar sulaukdavau skambučių su pasiūlymais, bet atsisakiau. Atrodo, sveikatos dar turiu, scenos pasiilgstu, tačiau iš kitos pusės pagalvoju – o koks malonumas užsakovui žiūrėti į kažkokį senį? Vaizdelis jau ne tas, o ir repertuarą reikėtų keisti, tad tiesiog padėjau tašką“, – atviravo legendinis humoristas.
Nors scenos nebeliko Juozo gyvenime, buvęs konferansjė stengiasi nenuobodžiauti ir džiaugtis kiekviena diena. Vyras pasakojo, kad šiandien jo kasdienybėje – daug sporto, gamtos ir, žinoma, televizoriaus.
„Prie cepelininio dangaus tikrai užeina liūdesys, bet atėjo pavasaris, orai šiltėja, taigi, ir nuotaika gerėja. Nuo pat vaikystės buvau žvejys, tad ir dabar į gamtą važiuoju. Anykščių rajone, Kurklių bažnytkaimyje yra likusi tėvų sodyba, vasarą ten susirenkame su sūnumis, sūnėnais, jų draugais ir pabaliavojame.
O žiemą kasdienybėje daug sporto, krepšinio, televizoriaus. Nors 64-erius metus gyvenu Vilniuje, bet labiau palaikau Kauno „Žalgirį“. Nuo jaunystės prisimenu, kaip žaisdavo su CSKA. Žinoma, ir politines naujienas seku bei stebiu, kas čia dabar darosi“, – pasakojo jis.
Prisiminė įsimintiniausius gyvenimo etapus
J. Zavaliausko karjera buvo išties įspūdinga – daugiau nei 30 metų jis dirbo garsių Lietuvos estrados kolektyvų „Estradinės melodijos“, „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Vilniaus aidai“ konferansjė bei keliavo po visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Pats Juozas tikino, kad labiausiai jam yra įsiminusi pati karjeros pradžia.
„Prieš vykdamas į sovietinę kariuomenę, kurioje tarnavau tris metus, sudalyvavau estrados artistų konkurse, kuris buvo pirmas toks Lietuvoje. Būdamas labai jaunas, vos virš 20 metų, tapau laureatu. Tąkart pasakė, kad priims mane dirbti į filharmoniją, kai grįšiu iš kariuomenės. Ir netrukus iš tikrųjų tapau filharmonijos estrados artistu, pradėjau dirbti ansamblyje „Estradinės melodijos“.
Po kiek laiko ir solinę humoro programą padariau. Iš pradžių važinėjau po kaimus, o vėliau – ir per visą Lietuvą. Prisimenu, kaip Šiauliuose būdavo dešimt dienų po du koncertus per dieną. Ir visi bilietai būdavo išparduoti“, – įsimintiniausiais karjeros momentais dalijosi pašnekovas.
Prakalbęs apie savo karjerą, Juozas prisiminė ir kitą giliai atmintin įsirėžusį etapą, kai jam teko filmuotis lietuviškame televizijos humoro seriale „Grybauskai“. TV3 eteryje šis projektas buvo pradėtas rodyti dar 2000-aisiais.
„Man šis darbas buvo labai neįprastas, bet malonus. Prisimenu, kaip po visų koncertų vykdavau filmuotis į Tarandę. Režisierius sakydavo, kad man turbūt labiausiai patinka serialai, kuriuose pats vaidinu. Ir iš tikrųjų – serialų nežiūriu ir niekada nežiūrėjau“, – juokėsi pašnekovas.
Ne vieną dešimtmetį trukusi J. Zavaliausko karjera neapsiėjo ir be nesusipratimų. Štai kartą buvęs konferansjė scenoje užmiršo tekstą, nes ... užsižiūrėjo į merginas!
„Staiga sustojau, pradėjo drebėti rankos. Pasakiau publikai: „Atsiprašau, man su širdimi negerai“ ir išėjau. Scena liko tuščia, o vadovas iškart pradėjo valerijono ieškoti. Po to antroje dalyje vėl pasirodžiau, o publika atsistojusi man plojo, nes galvojo, kad štai, miršta, bet vis tiek į sceną eina“, – juokėsi humoristas.
O ką Juozas galvoja žvelgdamas į šių dienų komikus? Vyras atviras – džiaugiasi, kad Lietuvoje jų tiek daug, tačiau pripažįsta šiuolaikinių bajerių nesuprantantis.
„Mūsų laikais viskas buvo kitaip – keliavome ne tik po kaimus ar miestus, bet ir po užsienį. Visą gyvenimą važinėdavau po visą Sovietų Sąjungą, koncertavome ir vokiečiams, ir čekams. Mus, kaip artistus, pažinojo ne tik Lietuvoje. O kalbant apie dabartinius komikus.. Paleiskit nors vieną už Lietuvos ribų, tai ką jie ten darys?
Manęs dažnai klausia, kuo mano kartos komikai skiriasi nuo dabartinių. Tuo ir skiriamės, kad dabar ir keiktis, ir pasiųsti kitus galima. O tarybiniais laikais man, kaip konferansjė, net tekstas sukirčiuojamas būdavo“, – teigė jis.
Džiaugiasi sūnumis ir anūkais
Juozas yra užauginęs ir du sūnus – vienas gyvena Vilniuje, o kitas gyvenimą su šeima kuria Kipre. Be visa to, J. Zavaliauskas džiaugiasi ir dviem anūkais.
„Vienas sūnus gyvena Pilaitės rajone, tad mes labai dažnai susitinkame, beveik kiekvieną dieną susirašome. O kitas sūnus su vaikais jau trylika metų gyvena Kipre. Kai žmona paskutinius du metus sirgo ir beveik visą laiką gulėjo lovoje, tai sūnus dažniau atskrisdavo, o dabar sugrįžta kelis kartus per metus, pabūna čia apie mėnesį laiko. Anksčiau ir mes nuvykdavome į Kiprą, bet jau kurį laiką nebuvau.
Labai džiaugiuosi, kad anūkai lanko lietuvių mokyklėles, net ketverių mergaitė šneka lietuviškai. Su žmona labai nerimavome, kad užmirš lietuvių kalbą, bet, ačiū Dievui, viskas gerai“, – pasidžiaugė J. Zavaliauskas.
Dažnai sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol turi svajonių. Pokalbio pabaigoje pasidomėjus, apie ką svajoja, Juozas prasitarė norintis pakartoti itin įsiminusią kelionę.
„Svajoju dar kartą sugrįžti į Dubajų. Ten sutikome 2020-uosius, gyvenome 58-ame aukšte, lepino 25 laipsniai šilumos. Labai patiko, tad norėčiau sugrįžti. Bet, žinoma, didžiausias noras – kad visi būtų sveiki ir gyvi. O apie kažką daugiau svajoti, manau, man jau truputį per vėlu“, – kalbėjo J. Zavaliauskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
