Ši Vilniaus legenda (kaip ir visų legendų, jos ištakos taip pat reikėtų ieškoti realybėje) pasakoja apie tai, kaip išorinio pasaulio perfekcionizmo siekis sutraiško individą. Žinoma, kai kurie cinikai istoriją apie pralaimėtą V.Z. kovą su restoranu gali pavadinti ištęstu pasiaiškinimu dėl girtavimo darbo metu.
V. Z. nebuvo išrankus gurmanas, bet pavalgyti mėgo. Dar labiau jis mėgo valgyti tose vietose, kur jautėsi smagiai. O rasti sau priimtiną viešojo maitinimo įstaigos atmosferą V. Z. sekėsi sunkiai.
Labiausiai jis nekentė jaukių senamiesčio kavinių. Jose V. Z. nesijautė saugiai. Jį erzino ekonomiškai nepateisinamos investicijos į interjerą, per didelės arba per mažos porcijos, prievolė sveikintis su barmenu ir ilgiau dirbančiomis padavėjomis, privalomi arbatpinigiai ir nuolatinė grėsmė sulaukti prie savo stalo įkaušusio inteligento su tik jam pačiam juokingomis arba liūdnomis istorijomis. Nuošalesnėse centro kavinėse, kur žmonių beveik nebūdavo, jis pajusdavo idealo dvelksmą, bet iš ten jį išginė retkarčiais ateinančios energingos moteriškės, besidairančios pigesnių vietų pokyliams. Jos elgdavosi lyg namuose – vaikščiodavo garsiai šūkaudamos, stumdydavo kėdes, nesidrovėdavo žvilgtelėti į V. Z. lėkštę, o viena net pačiupinėjo, ar duonos riekės nesudžiūvusios. Beje, duona buvo šiek tiek apvytusi.
V.Z. nemėgo ir restoranų – ten jam trūko šviesos, gąsdino vyno ragavimas, kamščio uostymas (vėliau jis sužinojo, kad reikia ne uostyti, o tik apžiūrėti) ir liūdino neadekvačios patiekalų kainos bei privalomos ilgos pauzės tarp patiekalų.
Vengė ir vyninių. V. Z. žeidė jų dirbtinai ir brangiai sukurtas nevalyvumas, butelių gausa, veltui dalinami ir todėl įpareigojantys užkandžiai. O ir vyno jis nemėgo.
Kurį laiką V. Z. vaikščiojo į greitojo maisto užkandines, bet ten jam nepatiko triukšmingos paauglių kompanijos, o vieniši kostiumuoti vyrukai su nešiojamaisiais kompiuteriais gąsdino.
Visas vietas vienijo bendras diskomforto elementas – muzika. V. Z. sukūrė ir negailėdamas platino teoriją, kad muzikos gausa viešose vietose liudija apie lietuvių tautos jaunumą. V. Z. teigė, kad lietuviai elgiasi lyg paaugliai, kurie nejaukias tylos pauzes maskuoja muzika ir šitaip imituoja bendravimą. Kai paaugliai (o pagal nesudėtingą V. Z. analogiją paaugliai reiškia Lietuvą) suaugs ir kalbėjimas taps nebe dalinimusi informacija ar statuso ženklinimu, o malonumu, muzikos nebereikės. V. Z. visuomet sakė, kad kavinėse vienintelis garsas turi būti patenkintų žmonių čepsėjimas.
Po visų bandymų prisiderinti V. Z. suprato, kad, beveik nebelikus savitarnos valgyklų, maitintis maloniausia bus tinkliniuose lietuviškuose restoranuose. Jam ten patiko anonimiškumas, šviesa, didelės erdvės ir greitas maisto tiekimo konvejeris.
Tinkliniuose restoranuose V. Z. jautėsi virtuozas. Meistras. Sensėjus. Jis į restoranus įeidavo nugalėtojo žingsniu, akimirksniu surasdavo patogiausią iš visų laisvų staliukų, viršutinius drabužius arogantiškai numesdavo ant kėdės ir visuomet atsisakydavo meniu.
V. Z. didžiavosi, kad atsimena visą restoranų pasiūlą atmintinai. Jis su gailesčiu stebėdavo aplinkinius, kurie susimąstę vartydavo valgiaraščio lapus. „Jie turbūt jaučiasi lyg valgytų tikrame restorane“, – kandžiai galvodavo V. Z., o kai kartą išgirdo valgytojo frazę: „Net nežinau ko norėčiau“, – mintyse prunkštelėjo. Pats V. Z. visuomet žinojo ko nori.
Taip būdavo visur, išskyrus šį tinklinį restoraną šalia Neries. Jame V. Z. lankydavosi labai dažnai, bet ne dėl pigaus ir skanaus maisto. Jį ginė sportinis azartas, nes jau keli mėnesiai negalėjo įveikti šios įstaigos sumanytos papildomų klausimų sistemos. Čia padavėjos maloniai išklausydavo jo nesudėtingą užsakymą, bet užuot spėriai keliavusios į virtuvę pranešti naujienos virėjui, jos pradėdavo klausinėti. Ir tai nebuvo primityvūs rinkodariniai klausimai: „Gal dar ko nors“, „Ar nenorėtumėt paragauti pyrago“, – ne, padavėjos tikslindavo jo paties užsakymą!
V. Z. siuto. Padavėjų klausimai griovė jau suformuotą valgymo mieste harmoniją, atsirasdavo laikino artumo iliuzija ir atrodė, kad jis pats iš griežto ir tikslaus valgyklinio matematiko tampa tuo – nežinančiu ko nori nevykėliu.
Šiandien, kaip ir visada, V. Z. negalvojo apie vienpusės kovos priežastis. Jis mikliai prasmuko pro automatiškai atsidarančias restorano duris, treniruotu žvilgsniu surado laisvą staliuką. Kai plevendama valgiaraščio lapais atėjo padavėja, jis dirbtinai atsainiu balsu pasakė:
– Meniu nereikia. Užsisakysiu iš karto.
Padavėja linktelėjo, o V. Z. tęsė:
– Man prašom žaliosios arbatos, ne plikytos, o iš pakelių, be medaus ir be citrinos, ne arbatinuke, o stiklinėje. Dar argentinietiškų salotų. Didelę porciją. Šildyti nereikia. Su krienų ir garstyčių padažu. Papildomai aliejaus nereikia. Dvi bandeles. Paprastas rugines, ne grūdėtas. Bandeles pašildyti. Ir (sakydamas šį žodį V. Z. nusipurtė, bet žaidimo taisyklių nepažeidė) sviestelio.
V. Z. slapčia patrynė staiga suprakaitavusius delnus į staltiesę ir atsargiai triumfuodamas pažvelgė į oponentę. Jei ji dabar, netarusi nei žodžio, nueis, mūšis bus laimėtas, o kerai panaikinti.
Ir tuomet prabilo sunkioji artilerija. Robotės balsu padavėja paklausė:
– Sviestelis koks – natūralus ar sūdytas?
V. Z. loštelėjo kėdėje lyg gavęs kendo stiliaus smūgį. Juk prieš savaitę „sviestelis“ buvo paskutinis užsakymo elementas! Bet kol kas pralaimėtas mūšis, o ne karas:
– Natūralus.
– Natūralus su priedais ar be priedų?
– Su priedais.
– Su krapais, kmynais ar petražolėmis?
– Su krapais.
– Krapai kokie: švieži, džiovinti ar lengvai išsausinti aromatizuotame vėjyje?
V. Z. pasidavė. Jis jautėsi lyg ameba, kurią vandenyno srovės nešė atgal nuo kranto. Nuo to kranto, kuriame ameba galėjo virsti daugialąsčiu organizmu. Jis ištarė standartinę kapituliacijos frazę:
– Tiek to. Atneškit geriau degtinės.
V. Z. nutilo. Viršininkas truktelėjo nosimi, susiraukė ir paklausė: „Jei mano dedukcinė uoslė teisinga, šiandien jums vėl nepavyko užsisakyti pietų be papildomų klausimų? Vėl nepavyko atlikti visiškai paprastos funkcijos?“ V. Z. linktelėjo. „Eime“, – ryžtingai paliepė viršininkas. V. Z. atsistojo. Vėliau juos matė tinkliniame restorane prie Neries. Abu gėrė degtinę. O po kiek laiko jų nebematė niekas.
