Europa, geriau ar prasčiau organizuota, susiduria su vis didesnėmis problemomis. Jos nėra vien europinės, bet tai maža paguoda. Kiekvienas – o Europa, Europos Sąjunga mėgina būti toks „vienas“ – pirmiausia pats tvarkosi savo darže. Žinomus demografinius, šylančio klimato, energetinius („Gazpromo“ įkaito perspektyva), socialinius (nusikalstamumas, narkomanija) krizių požymius bei išmėginimus nūnai papildo aukštai išskridusios, lyg pavasario aitvarai, maisto ir degalų kainos.
Milijonai, dešimtys milijonų žmonių pasaulyje, o ten vaikai ir moterys, jau dabar stokoja vandens, tuoj sumažės ir pagalbos maistas. Badas? Revoliucija?
Europos Sąjungos vadovai turėtų begalę darbo mąstydami vien apie anas krizes ir ieškodami galimų bendrų priemonių, tačiau dabar posėdžiauja svarstydami airių psichologiją. Tie yra mūsų broliai ir turi teisę, taip, spręsti apie savo reikalus, tik pasaulis labai jau susaistytas tarpusavio reikalais. Kažin, ar tie badaujantieji broliai sveikins europiečių gaišatį. Arba 53 % airių nenorą ginti ką nors nuo teroristų ir genocido.
Štai apie ką galėtų pagalvoti karštai sveikinantieji keturių procentų airių balsuotojų didvyriškumą. Tiek pakako persverti svarstyklių lėkštelę, o paklaustas tūlas balsavęs „prieš“ ima ir atsako (cituoju): „man viskas valdžioj nepatinka“. Taip ir prancūzai aną kartą: nepatinka valdžios politika, tai balsuoju prieš, kad viskas liktų kaip buvę! Ar airiai dabar tikisi, kad sumažės degalų kainos, sunku pasakyti. Europos Sąjungos reformos problema bus išspręsta, bet Europos lenktynėse su laiku – reali duobė.
Dėl jos, jeigu tai blogai, kalti ir Airijos, ir ES vadovai. Jau po anų referendumų buvo aišku, kad rinkėjams nepateikta reali padėtis: štai Nicos sutartis, pagal kurią gyvename ir galime joje pasilikti, o štai – naujoji, ir keli pagrindiniai veikimo skirtumai visiems suprantamai rodomi. Rinkitės, esate rinkėjai, ir čia ne protesto balsavimas prieš mylimą Vyriausybę. Juolab ne futbolas.
To valdžios pasirengimo pristigo ir dabar, o Europos Komisija, berods, nė nepasistengė laiku išleisti visomis kalbomis Lisabonos sutartį ir jos trumpąjį kursą.
Tačiau barniai nieko neduotų, kaip ir euroskeptikų džiūgavimai. Gaištamas laikas, ką dabar su „Lisabona“ daryti, jeigu politikų postringavimai vėl atims porą metų, būtų panašus į puotą maro metu. Verčiau Airijos vyriausybė tepasiūlo dar vieną referendumą: ar išstojam, tautiečiai, ar ne. Ir tikrai bus šaukiančių: šalin tą Jungtinę Karalystę, šalin Jungtinę Europą! Turim teisę!
Be abejo. Juolab, kad yra ir kitų sąjungų, pavyzdžiui, NVS. Rusai jau superka Airiją.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
Dublinas, 2008-06-20
