Žiniasklaidos misija – tarnauti žmonėms. O žmonės, kaip žinia, nori duonos ir žaidimų. Šiuo atveju žaidimai – pramoginės laidos, lengvi gyvenimo būdo žurnalai, pasakojantys apie įžymybių asmeninio gyvenimo subtilybes ir paslaptis. Duona – informacinės, publicistinės laidos, rimtoji ir tiriamoji žurnalistika. Su abejomis žiniasklaidos pusėmis puikiai pažįstama žurnalistė, žurnalo „Gala“ vyriausioji redaktorė, puiki ir žavi televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė. Jai teko – ir iki šiol tenka – dalyvauti abiejose barikadų pusėse. Būdama žvaigždė, jau metus vadovauja žurnalui, rašančiam apie žvaigždes. Šmaikštumu ir gyvumu pavergusi ir LNK, ir TV3 žiūrovus, nuo rudens Livija „Lietuvos ryto televizijoje“ ves informacinę pramoginę laidą „Burbulas“.
Livija Gradauskienė pirmą kartą visuomenės dėmesį pajuto labai seniai, pradėjusi dirbti radijuje.
„Tuomet buvo kiti laikai. Nebuvo nei žvaigždžių, nei žurnalų ar televizijos laidų apie žvaigždes. Gyvenome ramiai. Tiesiog dirbome savo mėgstamą darbą – dažnai iš entuziazmo, smagumo, polėkio, patriotiškų jausmų radijui. Taip, buvo matomų ir girdimų žmonių. Retkarčiais apie mus parašydavo koks nors žurnalas ar laikraštis, bet kalbėdavo apie darbą, o jei klausdavo kažko asmeniško, visada būdavo ribos, kurių nesulyginsi su šiandieninių žurnalų nubrėžtomis“, – svarsto Livija.
„Iš kitos pusės, – besišypsodama priduria ji, – ribas išplėtė pačios žvaigždės, leidžiančios sau pasakoti ir viešinti pakankamai intymias savo asmeninio gyvenimo smulkmenas. Vienintelis atrankos kriterijus – asmeninės ribos. Kiekvienas turi nuspręsti, ką jis gali sau lesti, o ko pasakoti neturėtų.“
O kokias ribas nusibrėžusi žurnalo „Gala“ vyriausioji redaktorė Livija? „Kadangi aš nei turiu ką pasakoti ar nuslėpti, nesu žiniasklaidai itin įdomus ar intriguojantis žmogus. Yra dalykų, kurių tikrai nepasakosiu viešai, kurie skirti tik šeimai ir draugams, tačiau nėra nieko paslaptinga, tiesiog elementarus padorumas“, – kalba moteris.
Namai – asmeninė erdvė
Vienintelis susitarimas, seniai galiojantis Livijos Gradauskienės šeimoje – namai, kuriuose jie gyvena, yra tik jiems. Toli gražu nereiškia, kad šeima užsidariusi tarp keturių sienų – Gradauskai išskėstomis rankomis pasitinka draugus, bičiulius ir pažįstamus, tačiau namuose niekuomet nėra buvę žurnalistų, fotografų ar filmavimo kamerų.
„Šis mūsų sprendimas labai paprastas ir logiškas. Namai ir vaikai – ta sritis, kurią afišuoti, man rodos, būtų nepadoru. Daugelis turi jaukius ir gražius namus, protingus ir mielus vaikus... Tad rodyti paprastus, asmeninius dalykus, matyti juos žurnale ir jaustis dėl to kažkokiu kitokiu, išskirtiniu – man atrodo keista“, – atskleidžia Livija.
Ir priduria: „Tam tikra prasme žaviuosi žmonėmis, kurie noriai demonstruoja asmeninį gyvenimą, namus. Nesvarbu, kiek norėtum dėmesio ir juo mėgautumeisi, anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus gali pavargti, ir prireikia erdvės, į kurią galėtų pasitraukti, pabūti su savimi, pasislėpti. Tai – natūralu ir žmogiška. Vieši asmenys, kurie skelbia savo asmeninę informaciją, rizikuoja svarbią atokvėpio minutėlę nesijausti taip saugiai, kaip anksčiau. Iš kitos pusės – keisti tie žinomi žmonės, kurie net dalyvaudami viešame renginyje tikisi išlikti nematomi. Jeigu norisi ateiti į vakarėlį su šeima, vaikais, antrąja puse – puiku, tiesiog reikia žinoti, kad jei esi žmogus, kuris domina žiniasklaidą, tave tikrai nufotografuos, ir dėl to pykti ne tik kad neverta, o tiesiog kvaila. Juk nutinka, kad žinomas žmogus, užfiksuotas viešame vakarėlyje, burnoja, grasina ar bando pakelti ranką prieš fotografą. Tokių istorijų klausyti be galo liūdna ir šiek tiek gaila, nes mes tikrai dar nepasiekėme pasaulinės žiniasklaidos lygio, kai garsus žmogus tiesiog nori ramiai nusipirkti puodelį kavos, o jam į veidą kišamas objektyvas ir blykstės spigina akių vyzdžius. Vis dėlto Lietuvoje egzistuoja padorumas, ir aš, būdama abiejose barikadų pusėse, už jį. Jeigu tu kultūringai bendrauji, su tavimi taip pat kultūringai bendrauja. Veiksmas lygus atoveiksmiui“, – pasakoja moteris.
Kaip ji „tapo“ sekso maniake
Pačiai Livijai Gradauskienei su nepadoriu kolegų elgesiu teko susidurti vienintelį kartą. Žavioji laidų vedėja tuo metu vedė pramoginę laidą „Myli-nemyli“.
Jau neegzistuojantis, bulvarinis ir to neslepiantis leidinys atrado informacijos, kad viena iš laidos dalyvių internete platino savo „sunkiosios erotikos“ nuotraukas.
„Žodžiu, mergina su „s“ ženklu, ko mes, laidos rengėjai, nežinojome, ir iš tiesų, kurdami pramoginę laidą, neturėjome tikslo sužinoti. Tikrai nesamdydavome detektyvų, kurie nuodugniai ištirtų kiekvieno žmogaus biografiją – svarbiausia, kad jis būtų linksmas ir mokėtų elgtis prieš kameras“, – prisimena Livija.
Tad iš tos pikantiškos informacijos buvo padaryta skandalinga medžiaga. Kaip ji daroma? Liviją labiausiai nuliūdino žurnalo viršelis – portretinė laidos vedėjos nuotrauka, po kuria puikavosi užrašas: „Laidoje – sekso maniakė“. Prie užrašo – maža, vos įžiūrima merginos nuotrauka, turėjusi paaiškinti, kas yra kas.
„Nelaikykime vienas kito kvailiais, – su vos užčiuopiamu kartėliu sako Livija, – visi supranta, kas ir kodėl daroma. Šis įvykis mane labai nuliūdino. Tokie pokštai pigūs ir tikrai nepadorūs. Tikiu žmonių padorumu, ir nors mergaitė, rengusi medžiagą, atsiprašinėdama sakė, kad žurnalo viduje viskas bus papasakota kaip yra iš tikrųjų, jog ji tiesiog pildė redaktorės nurodymus, manau, kad žmogus visada turi pasirinkimą – vykdyti užduotį ar ne.“
Žurnalas, garsėjęs tokiu elgesiu nebeegzistuoja, matyt, nesugebėjo išlikti dirbant tokiomis sąlygomis“, – išmintingai teigia žurnalo „Gala“ vyriausioji redaktorė. Jos vadovaujamame žurnale tokie triukai neįsivaizduojami. Galbūt todėl kas mėnesį pasirodantis žurnalas apie žvaigždes lėtai, bet užtikrintai užima savo pozicijas Lietuvos skaitytojų širdyse. Juk visada įdomu matyti gražius, žinomus žmones, nors truputėlį praskleisti jų asmeninį gyvenimą gaubiantį šydą. Galų gale, paklausa diktuoja pasiūlą.
Nuogybės įdomios visiems
Kodėl „geltonoji spauda“ vis dar randa vietos žurnalų lentynose?
„Tai tikriausiai susiję su vienu žmogišku klausimu, – šypsosi Livija, – kodėl žmogų labiausiai domina, intriguoja ir veda iš proto tokie dalykai, kuriuos turi kiekvienas ir jis pats? Juk visi žmonės gali būti nuogi ir pamatyti save veidrodyje... Tačiau kažkodėl nieko nėra įdomiau, nei pamatyti kitą žmogų nuogą, – juokiasi žurnalistė. – Juk žmonės galbūt turi nuostabiausių savybių, yra sukūrę nematytų dalykų, išradimų, meno kūrinių – tai, ko pasaulis nebuvo matęs. Bet visuomenei daug įdomiau pamatyti juos nuogus. Tokia žmogiškoji prigimtis, ji remiasi instinktais. Žmogus sudarytas iš kūno ir kraujo. Kultūra – tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio. Kultūringas jis tampa panašus į mąstančią būtybę, bet gyvūnas yra kiekviename iš mūsų. Asmenybės galia, jėga, intelektas, išprusimas, sąmonės lygis, nugyventų gyvenimų skaičius (juokauju) lemia, kiek jis gali atskirti savo gyvulišką žmogiškumą nuo to žmogiškumo, kuris derėtų mąstančiai būtybei. Į viską žiūriu be didelės nuostabos. Nestebina, kad žmogui įdomiausia seksas ir kriminalai – tai dirgina. Ir malonumui patirti jis ieško pačių paprasčiausių kelių.“
Vasarą televizoriaus vengė
Ilgus metus televizijoje dirbančios Livijos nestebina kriminalinių naujienų gausa. Televizija – masinis produktas, o kiekvienas masiniam vartojimui skirtas produktas niekada nebus išskirtinis ir elitinis, antraip jis nepasieks didelio žmonių skaičiaus. Anot Livijos, visa mūsų visuomenės sankloda prastai surėdyta.
„Net piniginė sistema ydinga: Juk jei visuomenėje nebūtų pinigų, ir nereikėtų jų uždirbti, turėti ir turint – išgyventi, viskas būtų kitaip. Yra kaip yra. Tobuliausias kelias – atsirinkti pačiam. Niekam neužkrauti, ir reikalauti rodyti tik tai, kas gerai, rašyti tik tai, kas gražu. Yra visokių knygų, žurnalų, muzikos – niekas nedraudžia rinktis. O kaltinti... Visada galima nežiūrėti to, kas tau nepriimtina ar nepatinka“, – įsitikinusi Livija.
Pati Livija televiziją žiūri mažai: „O jei žiūrime, tuoj pat būna įjungiami filmukai, – juokiasi moteris. Dabar pas mus yra taip: visą vasarą gyvenome sodyboje, kur televizoriaus kambarį sąmoningai įrengėme rūsyje. Ten reikia nusileisti, ten patogiai neišsitiesi ant sofutės. Bet jei labai reikia – prašom.“
Noras žiūrėti filmukus sumažėjo: vaikai lakstė lauke, spardė kamuolį, kapstėsi smėlyje, suposi sūpynėse. „Iki tobulumo, kad man nereiktų televizijos, dar labai toli, – prisipažįsta Livija. – Manau, kad svarbiausia – sugebėti išlaikyti sveiką ribą tarp visiško televizijos atsisakymo ir žiūrėjimo visą dieną, kai žmogus leidžiasi įsiurbiamas ir tampa priklausomas. Jam neramu, kai nėra judančio paveikslėlio šalia. Tai priklausomybė, kai žmogus bijo likti su savimi. Staiga grįžti namo, ir nėra elektros. Arba tiesiog sugedo televizorius. Ir tau neramu. Nes teks kalbėtis su namiškiais? Pabūti su savimi? Neužpildyti galvos garsais, informacijos srautais? Reikia drąsintis ir mokėti gyventi be informacijos.“
Vėl grįžta į televizijos ekraną
Praėjusiais metais TV3 kanale su Marijonu Mikutavičiumi vedusi optimistiškai nuteikiančią laidą „Myliu LT“, šį sezoną Livija sveikins žiūrovus jau iš kitos televizijos ekrano.
Žurnalistė ves su beprotišku informacijos srautu susijusią laidą. Pamatinė kasdienės Lietuvos Ryto televizijos laidos „Burbulas“ idėja – pasaulio beprotybės, gerąja ir blogąja prasme. Trys dalyviai trims dienoms bus izoliuojami nuo bet kokios informacijos. Jie neturės televizijos, laikraščių, radijo, interneto. Dabartinio pasaulio tempais per tris dienas įvyksta įvairiausių beprotiškų dalykų. Tiesiai iš „informacijos burbulo“ dalyviai atkeliauja į studiją, kur jiems pateikiami įvykių ir naujienų variantai – žinių reportažai, laikraščių iškarpos, iš kurių vienas yra tikras, du – falsifikuoti. Atspėti – keblu.
„Pasaulyje kasdien įvyksta tokių beprotiškų dalykų, kurių ir tobuliausi filmų scenaristai nesugalvotų. O jei sugalvotų, visi sakytų: ne, netikra, kaip prastoje muilo operoje, neprofesionalu, – juokiasi Livija. – Tuo šio šou mintis žavi ir intriguojanti. Priverčia susimąstyti ir pažiūrėti, kokių beprotiškų dalykų įvyksta pasaulyje.“
„Mes jau esame pripratę ir dažniausiai informaciją tiesiog priimame, bet, kaip žaidime, jei tau šalia padėtų vieną tikrą ir dvi netikras žinias, ir tektų pasakyti, kuri žinia tikra, o kurios ne, ko gero, nežinotum, kas tiesa. Tada ir pajunti visą beprasmiškumą. Pavyzdžiui, Seimo narei ir puikiai dainininkei Donaldai Meiželytei atiteko klausimas: kuri knyga šiuo metu Amerikoje ir Europoje yra bestseleris? Galimi atsakymai: a) „Knyga apie didelį užpakalį“, b) „Knyga apie didelę varpą“ ar c) „Didelė knyga apie krūtis“. Ar galėtum gyvenime patikėti, kad nors vienas iš šių pavadinimų tikras? Teisingas atsakymas: „Knyga apie didelį užpakalį“, bet juokingiausia, kad kitos dvi knygos tokiais pavadinimais iš tiesų egzistuoja. Absurdas, ar ne?“, – kvatoja Livija.
Esti ir kitokių situacijų. Tarkime, vienas iš išgalvotų televizijos siužetų buvo toks: „Prieš krepšinio čempionatą viena iš telekomunikacijos bendrovių sukūrė naują planą mobiliojo ryšio vartotojams „Rinktinė“. Kuo aukštesnę vietą mūsų rinktinė laimės, tuo daugiau valandų vartotojas šnekės nemokamai. Siužete kalbėjo patys krepšininkai, patvirtinę informaciją ir pasidžiaugę, kad taip bus paremtas ir dar labiau populiarinamas krepšinis. Puikus rinkodaros planas. Deja – netikras.
Beje, matėme jį „youtube“, o po „facebooką“ skleidžiama nuoroda įspėja apie apgavystę sakydama: „planas netikras, neapsigaukite!“ Tai – ne apgavystė, tai tik dar vienas burbulas.“
