Teiginys, kurį yra išsakęs vienas į Seimą nutaręs kandidatuoti politikas (neminėsiu jo pavardės, nes tai jau bus jo reklama) skamba trumpai ir aiškiai: „Demokratinėje sistemoje valdžia priklauso žmonėms“, skamba suprantamai ir netgi didingai. Telieka susigaudyti. Kas gi yra tie žmonės? T.y. kokia turi būti jų politinė kokybė, kad mes lengva širdimi pripažintume valdžią jiems?
Mano klausimas neatsitiktinis, ir aš nesu pirmas jį uždavęs, nes minėtas teiginys lygiai taip pat sėkmingai gali būti pasisavintas anarchistų (nenoriu įžeisti ideologinių anarchistų) ar bolševikų kultivuojamam chaosui, kur galutiniu rezultatu tampa virėja, galinti valdyti valstybę. Tai jau patyrėme.
Politikas, nesugebantis atskirti minios sąvokos nuo žmonių bendruomenės ir manantis, kad tai sinonimai, yra abejotinas politikas, nes politikoje tokie samprotavimai išties nesiekia toliau minios aistrų ir populistinių pretenzijų.
Tačiau šiandien, kai partijos kuriasi net seksualinių skandalų pagrindu, politikoje netrunka atsirasti vis daugiau parazitiškai funkcionuojančių struktūrų ar pavienių veikėjų. Parazitizmas politikoje mažai kuo skiriasi nuo blusos gyvenimo. Parazitas gyvena sveiko organizmo sąskaita ir minta jo medžiagomis, pats nieko nesuteikdamas ir netgi sargdindamas tą organizmą. Egzaltuotas minias įtraukę į politiką gausime ne produktyviai veikiančią valdžią ar politikus, bet sekančius paskui minios emocijas ir neturinčius, nenorinčius turėti savo nuomonės (minia valdo) veikėjus, kurie konstruktyviai galės veikti tik savo asmeninio intereso naudai. Neverta minėti nomenklatūros kaip blogio, ji yra tokia, kokia yra politinė terpė. Jei politikoje chaosas, kur kaltas dažnai tas, kuris dirba ir neturi laiko mitinguoti – tada nomenklatūra silpnėja ir jos darbo kokybė tikrai nebus aukšta.
Bet grįžkime prie valdžios priklausymo žmonėms. Taip teigiant išties yra paslepiami valdžios mechanizmai, nes valdo atseit visi, vadinasi, ir visi kalti dėl klaidų. Valdžia ir valdymas reikalauja ir profesinių žinių, ir atsakomybės. Todėl virėja gali išvirti tik sriubą, bet valdydama valstybę ji „prisvilins“ viską. Demokratinė sistema teigia, kad visų valdžia reiškiasi per visuotinį balsavimą. Yra tik amžiaus cenzas – nesubrendęs nebalsuoja. Bet čia glūdi ir yda, nes balsus galima suskaičiuoti, bet jų nieks nepasveria, o vertėtų, nes atsakingo ir protingo žmogaus balsas dabar yra lygus paiko ir bloga siekiančio žmogaus balsui.
Nekalbėsiu apie šią demokratijos silpnybę per daug, bet pabrėšiu, kad demagogai, valdžios siekiantys neatsakingi asmenys dažnai ir visur naudojasi šia demokratijos yda ir dažnai laimi rinkimus (žmonės išrinko, vadinasi, mes geriausi ir tinkamiausi valdyti). Bet istorija sako, kad, kaip ir Hitlerio atveju, kai jis laimėjo demokratinus rinkimus, taip ir su daugeliu populistų mūsų šalyje – tokia valdžia neatneša naudos žmonėms. Nesuteiks laimės ir tuo labiau nepavers valstybės klestinčia – klestės tik ta maža pažadus žarstanti ir emocijas kelianti mažuma, kuri mano, kad ją renka žmonės, nes ji geriausia.
Lietuvai trūksta ne partijų ar pranašų bei kaltintojų, bet patikimų, atsakingų ir profesionalių politikų. O naujosios partijos tegul pasako, koks gi yra jų egzistavimo ideologinis pagrindas, ir pamatysime, kad jo nėra, vaizdžiai kalbant, ten visiškas ideologinis promiskuitetas, grubiai kalbant, pasaulėžiūra yra palaida.
Todėl žadantys ateiti žmonių vardu ir būti jų valios vykdytojai tėra parazituojančios politinės struktūros, galinčios patikti, bet negalinčios ką nors padaryti, nes jų paskirtis – parazituoti mūsų emocijų ir politinio neapdairumo sąskaita.
