Anot D. Kepenio, dar prieš 9 mėnesius iškeltos problemos negirdi nei medikai, nei politikai.
„Liūdna, kad visuomenė yra nuolatos klaidinama. Mes niekada nebuvome prieš skiepus. Mes sakome, skiepykite, tačiau tuos, kuriuos galime. Tie vaikai, kurie yra ypatingoje zonoje, gal pasižiūrėkime, neskiepykime“, – kalbėjo parlamentaras.
Jis pasakojo ne kartą girdėjęs įvairių tėvų liudijimų, kad įvairios vaiko sveikatos bėdos atsirado po skiepų maratono.
„Sako, prieš tai buvęs sveikas vaikas po per pusmetį gautų 15 vakcinų tapo neatsparus ligoms. Bet yra geležinis argumentas – jei kas įvyko po to, tai nereiškia, kad dėl to“, – sakė jis.
Gydytojai nenori registruoti šalutinių reakcijų
Asociacijos „Objektyviai apie skiepus“ prezidentė Lina Rutkauskienė pabrėžė, kad daugelis tėvų svarsto skiepų privalomumą vaikams jau po to, kai susidūrė su skiepų šalutiniai poveikiais.
„Visuomenėje trūksta atjautos ir objektyvaus tokių šeimų sprendimo vertinimo. Ne kartą kėlėme klausimą dėl perteklinės vaikų vakcinacijos tuberkuliozės, hepatito B skiepu. Yra pavyzdžių Europoje, kad šie skiepai tikrai skiriami ne pirmą gyvenimo dieną.
Siūlėme įteisinti konsultacijų sistemą, kad tie, kurie atsisakė skiepyti vaiką, galėtų diskutuoti, pasikeisti argumentais su ULAC specialistais. Ir per tai būtų galima surinkti objektyvią informaciją, kiek tėvų skiepų atsisako lengvabūdiškai, kiek – dėl rimtų priežasčių“, – aiškino ji.
L. Rutkauskienė parėžė, kad ypač stiprus indikatorius kalbant apie skiepus yra alergiški žmonės šeimoje.
„Šiandien prieš skiepijant nepadaromi tyrimai, nesiaiškinama, kaip kūdikėlis jaučiasi, ar vaikas gali būti paskiepytas. Sistemiškai tai nėra įdiegta.
Taip pat šalutiniai poveikiai registruojami visiškai chaotiškai. Juos gali registruoti tiek gydytojai, tiek teoriškai ir tėvai. Bet susiduriama su problema, kad daug gydytojų atsisako, nenori pripažinti, nors yra akivaizdu, kai reakcija pasireiškia bėrimais, pakilusia temperatūra, vaiko klykimu.
Nenorima pripažinti net sunkių alerginių reakcijų. Atliekama daugybė kitų tyrimų norint atmesti visas kitas įmanomas ligas, ir tik paskutinėje vietoje gali būti įvardijamas skiepas. Ir tėvai galų gale nemato ir nežino, ar tas atvejis buvo užregistruotas, iširtas, sistemoje tikrai trūksta skaidrumo.
Dažnai apie vakcinas kalbama tarsi tai būtų švęstas vanduo. Gal mes ko nežinome, kodėl medikai verčiami kalbėti apie skiepus tik iš geros pusės, o tai lemia nepasitikėjimą“, – kalbėjo ji.
Gydytoja akušerė-ginekologė Daiva Jakubonienė patvirtino savo praktikoje dažnai susidurianti su šeimomis su tokiais skundais.
„Kadangi dirbu privačioje praktikoje ir pacientams skiriu po valandą, negaliu teigti, kaip yra poliklinikose, tačiau iki šiandien vis sulaukiu mamų su vaikais, kurios skundžiasi, kad kažkas prasidėjo po skiepų.
Gydytojai to girdėti nenori, ateina mamos ir su senesnėmis istorijomis, kai praėjus keliems metams po skiepo vaikas susirgo autizmo spektro sutrikimu, regresavo kalba, kuri puikiai iki skiepo vystėsi. Tokių dalykų niekas nenori fiksuoti kaip šalutinio poveikio.
Nemanau, kad skiepai savaime yra visada kažkas blogo, bet kiekvienas yra individualus – jei vienas gali visai nereaguoti, kitam gali pasireikšti ir gyvybei pavojingos reakcijos“, – pastebėjo D. Jakubonienė.
Siūlo atidėti priverstinius skiepus
Konferencijoje dalyvavusieji priminė ir apie neseniai Seime bandytą įteisinti privalomąjį vaikų skiepijimą nuo tam tikrų ligų.
„Nors pasaulyje labai daug kur siekia įteisinti privalomus skiepus vaikams, Lietuva minima tarp tų, kuri kaip tik demonstruoja politinę valia gerbti žmogaus teisę duoti laisvą sutikimą medicininėms intervencijoms į kūną“, – atkreipė dėmesį L. Rutkauskienė.
Gydytojos akušerės-ginekologės Daivos Jakubonienės pastebėjimu, jei reiktų kalbėti apie privalomus skiepus, jie turėtų būti derinami su adekvačiu žalos atlyginimu.
„Pavyzdžiui, Švedija, po to, kai po skiepų dėl kiaulių gripo keli šimtai vaikų susirgo narkolepsija, buvo išmokėtos kompensacijos. Ir tai dar diskutuota, kad gal jos per mažos, nes dalis tų vaikų negalės dirbti. Su tokiu požiūriu reikia kalbėti apie privalomą skiepijimą“, – sakė ji.
Visuomenininkas, neskiepytų vaikų tėtis Gabrielius Sevrukas, taip pat akcentavęs žalos atlyginimo fondo tokias atvejais svarbą, pastebėjo, kad ir konkrečių skiepų reakcijos fiksuojamos skirtingai.
„Vienas tų skiepų Lietuvoje, kurio šalutinės reakcijos fiksuojamos – tai tuberkuliozės skiepas. Tokių atvejų per metus būna apie 70. Jo šalutinis poveikis – limfadenitas, kai padidėja kairės pažasties limfmazgis. Dažnai dėl to reikia vaikui atlikti operaciją su narkoze, operacija ne visada ji pavyksta sėkmingai, įvyksta ir kraujo užkrėtimas, bet jokio žalos atlyginimo fondo nėra, tėvai paliekami tvarkytis patys.
Taigi klausimas, kurį keliame – būtinumą pirmomis dienomis skiepyti hepatito B ir tuberkuliozės skiepu. Galbūt jų privalomumą būtų galima atkelti bent keliems mėnesiams“, – kalbėjo jis.
D. Kepenis priminė, kad priimtas naujas žalos atlyginimo be kaltės modelis sudaro sąlygas tėveliams tokiais atvejais kreiptis dėl žalos atlyginimo.
Kiekvienas reaguoja skirtingai
Kaip nurodo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), 2018 m. šalyje jų registruota 103, 2017 m. – 82 nepageidaujamų skiepų poveikių.
Portalui tv3.lt gydytojas infektologas, prof. Alvydas Laiškonis yra sakęs, visi žmonės genetiškai labai skirtingi ir nevienodai priima vakciną, tad ir reakcijų gali būti įvairių.
„Iš tiesų, vakcinos skirtingose šalyse yra panašios, tačiau reakcijos gali būti nulemtos genetiškai. Visi genetiškai esame labai skirtingi ir nevienodai priimame vakciną. Taip pat vertėtų pasižiūrėti, kokiose populiacijose kokie imuniteto sutrikimai yra dažnesni, tai irgi gali turėti įtakos. Taip pat tam tikros populiacijos dalys turi genetiškai polinkį į tam tikras reakcijas. Pavyzdžiui, žinome, kad juodaodžių ir baltaodžių reakcija kartais gali būti skirtinga“, – aiškino profesorius.
Jo teigimu, jei per metus nustatoma iki 100 šalutinių reakcijų per tuos šimtus tūkstančių, kurie suvakcinuojami, tai yra labai maži skaičiai.
„Juo labiau nėra užfiksuotų tragiškų atvejų, kad būtų stipriai nukentėjęs skiepytas asmuo. Yra svarstančių, kad gal reikėtų prieš skiepus genetiškai ištirti kiekvieną vaiką, bet tai juk neįmanoma. O sutapimų, kad pablogėja sveikatos būklė, būna įvairiausių“, – kalbėjo A. Laiškonis.
Portalas tv3.lt jau rašė, kokias šalutines reakcijas gali sukelti skiepai.
Kaip galima pranešti apie šalutinį skiepo poveikį?
ULAC primena, kad apie patirtą nepageidaujamą reakciją į skiepą galima pranešti keliais būdais. Visų pirma – tiesiogiai internetu, prisijungus prie Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapio ir užpildant formą.
Kitas būdas – užpildyti pranešimo formą, skirtą pacientams arba specialistams ir atsiunčiant ją – Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai:
• raštu (adresu: Žirmūnų g. 139A, LT-09120 Vilnius);
• faksu (nemokamu fakso numeriu (8 800) 20 131);
• elektroniniu paštu (adresu [email protected]).
„Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. V-1143, nuo šių metų sausio 1 d. apie kiekvieną nustatytą nepageidaujamą reakciją į skiepą asmens sveikatos priežiūros įstaiga užpildo Nepageidaujamų reakcijų į skiepus tyrimo protokolo formą ir išsiunčia atitinkamam Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) prie Sveikatos apsaugos ministerijos teritoriniam padaliniui.
NVSC teritorinis padalinys teikia Nepageidaujamų reakcijų į skiepus tyrimo protokolo formą Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinei sistemai (koordinuoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras)”, – aiškino ULAC Visuomenės sveikatos specialistė Kristina Žukauskaitė.
