Bobas Dylanas – kultinis muzikantas, kurio sudėtingas gyvenimas nusipelnė ekranizacijos ne mažiau nei Johny Casho narkotiniai paklydimai ar Ray‘aus Charleso kelionė į šlovę.
Tačiau tokios biografijos, kokią žiūrovams pasiūlė Toddas Haynesas, buvo sunku tikėtis. Puikaus 1998 m. filmo apie neegzistavusią glemroko žvaigždę „Auksinė praraja“ (angl. „Velvet Goldmine“) režisierius tęsia prieš dešimtmetį pradėtą temą – pateikti subjektyvią tikros/išgalvotos pop kultūros ikonos gyvenimo interpretaciją. Filme „Manęs ten nėra“ jis elgiasi itin originaliai, padalindamas sudėtingą Dylano asmenybę į šešis skirtingus žmones, kurie bando susivokti ir išsaugoti save pasaulyje, kuris tikisi iš jų daugiau negu įmanoma duoti.
11-metis Woody Guthrie‘is (akt. Marcusas Carl‘as Franklinas), atradęs bliuzą, tačiau neatradęs savo atlikimo stiliaus, klaidžioja po Ameriką. 19-metis Arthuras Rimbaud (akt. Benas Whishawas) maištauja ir filosofuoja apie gyvenimą. Jackas Rollinsas (silpnokas akt. Christiano Bale‘o vaidmuo) pasiekia populiarumą ir tampa folk muzikos simboliu. Pastorius Džekas (tas pats Bale‘as) atsiriboja nuo praeities ir išpažįsta Dievą. Jude‘as Quinnas (kaip visad puiki akt. Cate Blanchett) bando susidoroti su šlove ir didžiuliu gerbėjų ir aplinkos spaudimu. Robbie Clarkas (velionis, daug kūrybinio potencialo turėjęs akt. Heathas Ledgeris) tampa populiariu aktoriumi, bet praranda šeimą. „Vaikis“ Bilis (akt. Richardas Gere‘as) pabėga nuo pasaulio į groteskišką 1930-ųjų miestelį, kur jo niekas nepažįsta. Visi minėti personažai atspindi Bobą Dylaną, lemiamais jo gyvenimo tarpsniais, suteikdami mums galimybę pabandyti suprasti šį, anot režisieriaus, poetą, pranašą, įstatymų laužytoją, apsimetėlį ir jaudulio žvaigždę.
Šis (pseudo)biografinis filmas, „palaimintas“ paties Dylano ir sulaukęs gausybės pagyrimų (ypatingos pagarbos verta Cate Blanchet, gavusi geriausio moters vaidmens apdovanojimą Venecijos kino festivalyje) sužavi ne tik nekonvenciniu biografiniams filmams stiliumi ir siurrealistiniu pasakojimu, bet ir dažnai tokius filmus žudančio objektyvumo vengimu. Režisieriui nesistengia nuosekliai atpasakoti istorijos apie puikų muzikantą, o pateikia asmeninę Bobo Dylano kaip žmogaus, ikonos, reiškinio, viziją. Dėl šios priežasties filmas nėra nuobodus ar nuspėjamas kaip kiti panašios stilistikos kūriniai, pvz. „Čaplinas“ ar „Ali“. Kiekvienas personažas labai tiksliai atskleidžia Dylano savybes, kurios buvo jam būdingos tam tikrais jo gyvenimo laikotarpiais. Dylano daugialypiškumą atspindi ne tik skirtingi aktoriai, bet ir netikėti spalvų ir atspalvių keitimai bei „šokinėjimas“ tarp dokumentinio ir meninio stilių.
„Manęs ten nėra“ savo dvasia panašus į 1985 m. filmą „Kryžkelės“ – abiejuose filmuose nevengiama vaizduotę audrinančios kelionės elementų, o muzika yra lygiai tokia pat svarbi, kaip ir herojų išgyvenimai. Būtent muzika, nesvarbu, ar tai būtų folkas, ar bliuzas, ar rokas, ir poezija yra pirminiai arkliukai, varantys filmo siužetą į priekį. O juk tai ir yra svarbiausia bandant atskleisti Bobo Dylano asmenybę.
