Šiandien į Lietuvą atvyksta Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandianas. Nors tai toli gražu nėra pirmasis šios šalies pareigūno vizitas Lietuvoje, tačiau šį kartą jis turi ypatingą reikšmę.
Energetikos forumo kriterijus
E. Nalbandianas atvyksta į Lietuvą nepraėjus nė savaitei po to, kai mūsų šalies prezidentas lankėsi Azerbaidžane, kur dalyvavo tarptautiniame energetikos forume. Taip jau nutiko, kad artimiausios Azerbaidžano kaimynės – Armėnijos – atstovų tame forume nebuvo.
Tiesa, tai savaime suprantama, nes Armėnija yra okupavusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir reiškia pretenzijas į sovietmečiu, o gal ir seniau Azerbaidžanui priklausiusią Kalnų Karabacho teritoriją. Negalėdamas atsikovoti savo teritorijų, Azerbaidžanas paprasčiausiai vykdo izoliacinę Armėnijos politiką. Taigi dėl uždarytų sienų su Turkija ir Azerbaidžanu Armėnija kasmet patiria per 600 milijonų dolerių nuostolių.
Taigi Azerbaidžano pozicija Armėnijos atžvilgiu yra aiški, tačiau kokios pozicijos šiuo klausimu laikosi Lietuva?
Mažinama energetinė nepriklausomybė
Norėdama sumažinti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos, Lietuva ieško galimų alternatyvų „Gazprom“ tiekiamoms dujoms. O Azerbaidžano dujos yra viena iš tokių galimybių.
Tačiau Lietuva šią Kaukazo valstybę vertina ne tik kaip galimą dujų tiekimo alternatyvą, bet kartu ir kaip galimą pigesnių dujų šaltinį. Kol kas Azerbaidžanas dujas tiekia 30-50 dolerių už tūkstantį kubinių metrų mažesnėmis kainomis nei Rusijos dujų tiekimo monopolininkė „Gazprom“.
Akivaizdu, jog dėl šio kainų skirtumo ir galimybės ištrūkti iš Rusijos priklausomybės Azerbaidžanas įgauna strateginę reikšmę Lietuvai. Bet ar ši strateginė reikšmė veikia Lietuvos ir didžiausios Azerbaidžano priešininkės Armėnijos santykius?
Ir taip, ir ne
2007 m. Lietuva surengė grandiozinę energetinio saugumo konferenciją. Joje dalyvavo Lenkijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Ukrainos prezidentai ir Kazachstano gamtinių išteklių ministras. Armėnijos atstovai į forumą kviečiami nebuvo.
Galiausiai minėtų valstybių prezidentai pasirašė susitarimą tiesti Kaspijos jūros naftos tranzito koridorių į Europos ir pasaulio rinkas (projektas Odesa-Brody-Plockas-Gdanskas). Be to, prezidentai pritarė sprendimui įsteigti konsorciumą, kuris plėtotų bendrus energetikos projektus. Šį konsorciumą turėtų įsteigti kiekvienos šalies atitinkamos bendrovės.
Taigi Azerbaidžano ir Gruzijos kaimynė buvo palikta šio projekto nuošalyje. Ar tai reiškia, jog tokiu būdu Lietuva siekė įsiteikti Azerbaidžanui?
Svarbus nežinomasis
Lietuva ir Armėnija palaiko draugiškus diplomatinius santykius, remia Armėnijos narystės ES siekį, yra oficialiai priskyrusi šią Kaukazo valstybę prie vystomojo bendradarbiavimo programos ir turėtų jai skirti netgi tam tikrą finansavimą. Tačiau realiai Lietuva daug atsargiau bendrauja su Armėnija. Ir taip yra ne tik todėl, kad ji siekia palaikyti labai gerus santykius su Azerbaidžanu. Kita ne mažiau svarbi priežastis – itin geri Armėnijos ir Rusijos santykiai.
Armėnija iš visų buvusių posovietinės erdvės valstybių Rusijai už dujas moka mažiausiai – 110 dolerių už tūkstantį kubinių metrų – mažiau net už Baltarusiją. Mainais už tai ir už paramą Kalnų Karabacho konflikte Armėnija leido dislokuoti Rusijos karines pajėgas savo teritorijoje. Be to, šių metų pradžioje abi šalys pasirašė susitarimą dėl dar gilesnio dvišalio bendradarbiavimo.
O kas toliau?
Natūralu, jog jausdama nuolatinę tariamą ar tikrą Rusijos grėsmę Lietuva skeptiškai vertina šalį, kuri savo noru gilina bendradarbiavimą su Maskva. Bet ar dėl to verta aukoti santykius su tvirtus ryšius pasaulyje turinčia valstybe?
Galbūt Armėnijos užsienio reikalų ministro vizito metu Lietuvai pagaliau pavyks sustiprinti dvišalius santykius su šia valstybe ir įgyti dar vieną sąjungininkę Kaukaze? Juk armėnai moka įtikinėti.
