XXI amžiaus postmoderniame pasaulyje apibrėžti politikos ir kultūros santykį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, šiuolaikinė istoriografija pateikia virš 200 kultūros apibrėžimų. Antra, kultūros daiktai ir reiškiniai plačiąja prasme dažniausiai yra prieštaringi, savyje slepiantys ne tik pozityvius momentus, bet ir tam tikrus destrukcijos elementus. Trečia, vienareikšmiai apibrėžti kultūrą trukdo ir įsigalėjusi reliatyvistinė savimonė, kuri vertybes daro išvestinėmis, sąlyginėmis kategorijomis. Ketvirta, kultūroje visada egzistuoja subjektyvumo pradas, kurio esmė dažnai ta, kad kuo kūrybinės veiklos rezultatas yra savitesnis, tuo jis vertingesnis.
Politika – tai menas
Kita vertus, jeigu politiką suprantame klasikine prasme, t. y. kaip tam tikros socialinės veiklos meną, vadinasi turime kalbėti apie gana specifinį reiškinį: vieno subjektyvumo santykį su kitu subjektyvumu. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad negalime kalbėti apie politinę kultūrą kaip reiškinį iš principo ir negalime jo analizuoti. Priešingai, jeigu pripažįstame egzistuojant kultūrą, etiką ir estetiką bendrąja prasme, tai negalime nepripažinti ir politinės kultūros egzistencijos, kuri yra tiek pat konkreti ir aiški, kiek tarkime, stalo serviravimas pietums, mūsų elgesys operoje, roko muzikos koncerte arba šermenyse. Tai, kad politinė kultūra turi daug definicijų ir skirtingi autoriai ją skirtingai apibrėžia dar nereiškia, kad politinės kultūros nėra iš principo, kaip prieš keletą metų Lietuvoje bandė samprotauti vienas tautinis politologas. Pačia bendriausia prasme politinę kultūrą galėtume apibrėžti kaip asmens, vienos ar kitos visuomeninės/socialinės/politinės grupės išpažįstamą politinę filosofiją bei jos praktinį santykį su politine etika (veikla). Trumpai tariant, kaip politinėje erdvėje konkretus žmogus ar grupė mąsto, yra teoriškai pasirengę veikti ir veikia.
Kritika kritikai nelygu
Demokratinėse visuomenėse įprasta, jog valdžią ir jos politiką, valstybės aukščiausius pareigūnus – valstybės galvą, ministrus ar šiaip politikos vedlius drąsiai gali kritikuoti kiekvienas pilietis. Demokratinėse visuomenėse nėra kritikos monopolio ir monolito. Dažniausiai vyrauja pliuralistinė nuomonių ir požiūrų įvairovė.
Kita vertus, skirtingos visuomenės, kultūros ar skirtingų modelių demokratijos nevienodai žeria kritiką savo politikams. Vakarų Europoje įprasta, kad kritikuojant valstybės galvą ar kitus aukštus pareigūnus laikomasi savotiškų privalomų rėmų. Kitaip tariant, remiamasi tam tikra vertybine–etine sistema, kurios peržengti nevalia niekam. Ir ne todėl, kad kritika būtų griežtai reglamentuota kažkokiais įstatymas ar gink Dieve – dozuojama cenzūros, bet todėl, kad taip elgtis verčia elementari europietiška savigarba bei pagarba kitam žmogui, jo nuomonei. Tokia sistema Europoje nusistovėjo per gerus porą šimtmečių. Kultūra plačiąja antropologine prasme, taip pat ir politinė kultūra čia suvokiama kaip vientisa, homogeniška ir visiems privaloma. Todėl kritika negali būti aukščiau už žmogų, jo individualumą ir kritikai paprastai vengia apeliuoti į kritikuojamojo lytį, tautybę, religiją, seksualinę orientaciją, moralinius įsitikinimus ar odos spalvą. Lįsti į jo miegamąjį ar apatinius, jeigu tai tiesiogiai nesusiję su kritikuojamojo politinėmis ar viešomis visuomeninėmis pareigomis.
Tuo tarpu JAV, o iš dalies ir postsovietinėje Centrinės-Rytų Europos erdvėje, valstybės valdžia ir jos aukščiausi pareigūnai neretai kritikuojami naudojant tam tikrą įrankių dėžutės modelį. Tai reiškia, jog kiekvienas kritikas pats nusprendžia ir pasirenka dėl ko, kaip ir kokia forma kritikuoti valstybės galvą, konkretų ministrą ar kurį kitą pareigūną Šiuo atveju kiekvienas renkasi individualiai. Iš esmės tai kraštutinis liberalizmas kultūroje. Tokia kultūros/politinės kultūros samprata iš mūsų nieko nereikalauja ir niekam neįpareigoja, bet nuolankiai pasiduoda mūsų valiai. Pagal šį modelį kultūriniai klodai ar politinės vertybės tiesiog kažkur guli ir pasyviai laukia kol mes jomis pasinaudosime.
Komitetas be pirmininko
Tokį kultūros bendrai ir politinės kultūros konkrečiai suvokimo ir praktikavimo modelį galima palyginti su „komitetu be pirmininko", kada kiekvienas kalba individualiai, kada nori ir tik griežtai už save. Šiuo atveju visi turi lygias teises, pareigas ir galimybes. Vertybės tokioje sistemoje neturi aiškios hierarchijos ir privalomojo pobūdžio. Jos visada žemiau už žmogų, asmenybę, visuomenę ar jos grupę, kurie visada tik patys renkasi sau vertybes. Tokioje vertybių sistemoje, tarkime, Liudvigo van Bethoveno 9-oji simfonija kultūriškai/vertybiškai nė kiek nėra pranašesnė už lietuvišką klumpakojį ar Afrikos čiabuvių būgnų melodijas, o tarkime, Vasilijaus Kandinskio „Fuga“ – už eilinio lietuviško Turgelių kaimo pagrindinės mokyklos piešimo mokytojos kūrybą. Lygiai kaip ir tradicinė šeima nebus vertinama aukščiau nei gėjų ar lesbiečių santuoka.
Politinėje praktikoje tai dažnai lemia, kad ir kritika beveik nebeturi jokių ribų. Kritikai vertybes čia matuojasi ir renkasi kiekvienas individualiai nelyginant batus ar kramtomąją gumą supermarkete: priklausomai nuo sezono mados klyksmo, finansinio pajėgumo, gatvės konjunktūros, prekybinės reklamos tendencijų ar tiesiog asmenybės įgeidžių. Tokioje sistemoje ir valstybės vadovui žeriama kritika vienodai svarbi bei reikšminga visiškai nepriklausomai nuo to kas ją artikuliuoja: penkių knygų autorius – politikos mokslų profesorius, pirmakursis politologijos studentas ar politiškai beraštė go go mergaitė.
„Rėmai“ ir „dėžutė“
Abu minėti kultūros/politinės kultūros suvokimo ir praktikavimo modeliai turi savo privalumų bei trūkumų, savo šalininkų ir oponentų. Kultūros kaip privalomų rėmų modelis suponuoja mintį, kad kultūra yra tarsi kažkas daugiau ir aukščiau už konkretų individą, todėl bendrieji jos vertinimo kriterijai civilizuotiems žmonėms privalomi. Taip suprasta kultūra/politinė kultūra egzistuoja tarsi už žmonių kasdienio gyvenimo. Kaip tam tikras nusistovėjusių normų bei tradicijų rinkinys. Panašiai, kaip Naujojo Testamento tiesos krikščionims, Korano – musulmonams ar Emanuelio Kanto daiktas savyje jo filosofijos gerbėjams. Gana puikus kultūros kaip privalomų rėmų egzistavimo pavyzdys yra krikščionių bažnyčių paskelbtų šventųjų socialinis statusas. Iki XX a. pabaigos iš beveik 2000 paskelbtų šventųjų apie 80% priklausė aristokratams ar kitiems aukščiausiems luomams, 15% viduriniąjai klasei ir tik 5% žemiausioms klasėms. Tai gana rimtas kultūros kaip privalomų rėmų represyvumo įrodymas. Kuris, beje, kartu neblogai parodo ir tai, jog iš tiesų ne religija ir net ne įsivaizduojamos vertybės formuoja visuomenes, bet priešingai: visuomenės kuria religiją ir vertybes pagal savo pačių egzistencinį modelį.
Kita vertus, sunku nesutikti su argumentais, kad bet kokia kultūrinė vertybė psichologiškai subjektyvi sąvoka ir iš tiesų egzistuoja ne pati savaime kultūroje, bet individo samonėje ar visuomenės viduje. Geriausias to pavyzdys gali būti ir didžiųjų dailininkų drobės – pvz. italų tapytojo Amadeo Modiljani paveikslai, kuriuos autorius XX a. pradžioje Paryžiuje Senos krantinėje sunkiai galėdavo parduoti vos už keliolika frankų, nors šiandien tie patys jo kūriniai vertinami jau milijonais ar dešimtimis milijonų eurų. Tai rodo, kad iš tiesų istorinėje perspektyvoje keičiasi ne vertybė, bet mūsų (visuomenės) subjektyvus požiūris į ją. Šiuo atveju, šios konkrečios vertybės vieta vertybių hierarchijoje ir mūsų civilizacinėje sąmonėje.
Verta dėmesio ir nuomonė, jog tradicinė vertybių sistema, kurią suponuoja kultūra kaip privalomi rėmai iš tiesų ideologiškai yra lengvai pažeidžiama. Itin tai pasakytina apie politines vertybes, nes valdžia (vyriausybė) dažniausiai daugiausiai turi galių, priemonių bei intereso manipuliuoti vertybių sistema arba koreguoti ją savo naudai. Tokių pavyzdžių nesunkiai rastume ir šiandieninėje Lietuvoje. Pavyzdžiui: ką reiškia 1990/92 m. šaukimo LR Aukščiausiosios Tarybos atgaline data 1996 m. rudenį pervadinimas į LR Aukščiausiąją Tarybą–Atkuriamąjį Seimą? Arba: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko, antibolševikinės rezistencijos herojaus gen. Jono Žemaičio-Vytauto „kooptavimas" į Lietuvos prezidentus, kai jis tokiu niekada nei de facto nei de jure nebuvo? Neabejotina, kad tokie ar panašūs voliuntaristiniai sprendimai iš principo jaukia ne tik istorinę ar juridinę piliečių savimonę, bet ir tradicinę krikščionišką moralę, kurios pagrindas yra ne vertybių perrašinėjimas, bet ištikimybė vertybėms.
Dėmesio vertas ir argumentas, kad kultūros kaip privalomų rėmų modelis yra pagrįstas griežta vertybių sistema, kuri iš principo implikuoja hierarchinį mąstymą ir neišvengiamai veda link autoritarizmo. Visa susumavus galima teigti, kad kultūra, o juo labiau politinė kultūra negali būti vienareikšmiai interpretuojama ir vertinama. Taip pat akivaizdu, jog kraštutinis liberalizmas irgi gana pavojingas, nes tradicinę visuomenę veda į vertybinį reliatyvizmą, o kartu ir į savotišką civilizacinį-istorinį akligatvį.
Žvelgiant į Antrąją Respubliką – Kovo 11-osios Lietuvą panašu, kad būtent įrankių dėžutės politinės kultūros bei kritikos modelis per pastaruosius keliolika metų labiausiai ir prigijo mūsų šalyje. Šio modelio ištakas galima įžvelgti dar 1990 m. pavasario–vasaros situacijoje, kada nepatenkinti Aukščiausios Tarybos pirmininko rinkimų rezultatais politiniai priešai ir oponentai prof. Vytautą Landsbergį jau kovo 12-ąją paskubėjo apšaukti „muzikantu" taip bandydami sumenkinti ar net paneigti jo politinį talentą ir tapatybę. Tačiau tikroji šios politinės kultūros modelio prigijimo pradžia Lietuvoje yra 1992/93 m. prezidentinė kampanija, kada prieš kandidatą į prezidentus, o vėliau ir prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską buvo mesti visi įmanomi ginklai. Pradedant fariziejų užvertomis Arkikatedros durimis tautos išrinktam prezidentui ir baigiant pakaunės savanorių maištu. Buvo aršiai puolama ne tik jo komunistinė politinė praeitis, asmenybės bruožai ar idėjinės pažiūros, bet ir gyvenimo būdas, šeima, moralės principai, estetiniai įvaizdžiai ir etiniai įsitikinimai.
Dar ryškiau šis politinės kultūros ir kritikos modelis Lietuvoje atsiskleidė 2004 m. rudenį – 2005 m. pavasarį taip vadinamo „Paksogeito" politinio skandalo metu. Ne paslaptis, kad Rolandas Paksas buvo naivus, silpnas ir nevykęs Respublikos prezidentas. Turbūt, šimtąkart geresnis lakūnas nei politikas. Tačiau ta ultraradikali politinė kritika, kurios pagalba šis prezidentas buvo ujamas iš valdžios Lietuvai ir pasauliui parodė, kad lietuvių politinė kultūra ir moralė nuo XV a. pradžios, nuo lenkų kronikininko Jano Dlugošo išradingai aprašytų lietuviškos pagonybės vaizdinių pažengė labai netoli.
Mes – konservatyvūs valstiečiai
Šių dienų politinės kultūros situacija Lietuvoje iš tiesų gana apgailėtina ir dėlto, kad modernios, tautinės Lietuvos valstybės politinė kultūra (filosofija, etika ir estetika) skirtingai nei daugumos kitų Europos šalių, beveik išimtinai susiformavo tik ant valstietiškų tradicijų, apeigų bei konservatyvių katalikiškų vertybių pagindo. Kad tuo įsitikintume pakanka pažvelgti į mūsų tautinius rūbus, folklorą, tautosaką, populiariausias nacionalines šventes ar simbolius. Pavyzdžiui lietuvišką trispalvę, kuri 1919 ir 1924 m. tarptautiniame Gotha'os almanache oficialiai buvo patvirtinta tik kaip prekybinė (commerce), o ne nacionalinė. Tuo tarpu nacionaline lietuvių vėliava turėjo likti senoji istorinė: raudoname lauke šoliuojantis sidabrinis Vytis... Ne geresnė šiandien situacija kalbant ir apie Respublikos prezidento inauguracijos ceremoniją Seime. Kur dar Vakarų Europoje rasime pasaulietinę valstybę, kurioje prezidento inauguracija šalies parlamente prasidėtų vienos dominuojančios religinės bendruomenės aukščiausio hierarcho invokacine malda, o de facto viešu pamokslu parlamentarams? O kas galėtų pasigirti kurioje nors Vakarų Europos sostinėje tos šalies oficialios nacionalinės šventės proga matęs nacionaliniais rūbais pasipuošusį šalies prezidentą, premjerą, ar kanclerį (nepainioti su monarchu!)?
Pomėgis pamokslauti
Kita mūsų politinės kultūros gana ryški blogybė ta, kad Lietuvoje kur kas gerokai daugiau moralistų ir moralizuojančios, bet ne moralios vidaus bei užsienio politikos. O tai milžiniškas skirtumas. Maždaug toks, koks yra tarp saulės ir mėnulio šviesos. Lietuva turbūt visoje Europos Sąjungoje unikali tuo, kad jos bene mažiausią piliečių pasitikėjimą turinti ir labiausiai korumpuota valdžia (sprendžiant pagal sociologines apklausas), kuo ramiausiai visą Vakarų Europos civilizaciją primygtinai moko „moralumo" tarptautiniuose santykiuose bei užsienio politikoje... Situacija, galbūt, galėtų būti ir komiška, jei nebūtų taip lietuviškai graudi. Kaip ir su lietuviškais Rūpintojėliais, kurių turime daugiausia, kaip ir ... savižudžių beveik visoje Europoje.
Kad per pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvoje nesusiformavo kritinė savirefleksija, moralios politikos pagrindai bei europietiška politinė kultūra kalti ne politikai. Arba, ne tik jie, nes Lietuvoje nuo XX a. pirmos pusės – nuo prof. Stasio Šalkauskio ir dr. Antano Maceinos laikų – ligi šiol neatkurtas pamatas moraliai politikai: nėra moralės filosofijos nei gnoseologine (pažinimo) prasme, nei etine (politinės veiklos ar praktikos) prasme. Negana to, postsovietinės Lietuvos žmogaus (kalbu daugiausia apie brandžiausią, viduriniąją kartą) literatūrinės ikonos daugeliu atveju iki šiol išlieka a.a. Ričardo Gavelio ir a.a. Jurgos Ivanauskaitės personažai. Galima mylėti tuos personažus ir nuoširdžiai gerbti jų kūrėjus, bet juk jie viso labo tik vėlyvojo sovietinio dekadanso ir antrosios nepriklausomybės aušros herojai iš gaivališkos antisovietinės bohemos. Ir ne daugiau. O kur naujieji, jau XXI a. mūsų literatūriniai herojai? Apie postsovietinį lietuvišką kiną – jo bent kiek gilesnį sociokultūrinį turinį ar juslinę estetiką jau ir nekalbu – nes jo tiesiog beveik nebeliko.
Nepulkime į neviltį
Kita vertus, kalbėdamas apie šiandieninę Lietuvą ir jos politinę kultūrą jokiu būdu nesijaučiu skeptikas ir nemanau, jog nūdienos Lietuva yra tik formaliai nepriklausoma teritorija žemėlapyje, o iš tiesų esą tik totaliai kaustoma sovietinės praeities sociokultūrinių priklausomybių bei ideologinės-energetinės ekspansijos iš išorės. Todėl nuolat turinti gyventi kasdienės kovos už nepriklausomybę politiniu leitmotyvu. Manau, kad tokia radikali baimė aiškiai perdėta ir primena vieno istorijoje liūdnai pagarsėjusio veikėjo teoriją apie nuolat augsiančią kapitalizmo apsupties grėsmę vienintelei pasaulyje komunistinei valstybei. Man ši ideologiškai išvirkščia, bet logiškai lygiagreti teorija gerokai asocijuojasi su savotišku baltuoju bolševizmu Lietuvoje, kurio ženklų nesunkiai galime pastebėti ir daugiau.
Per pirmąjį Antrosios Respublikos dvidešimtmetį pasiekėme ir daug ir mažai. Viena vertus, Lietuva sėkmingai priėmė 1992-ųjų konstituciją ir ne tik teorijoje, bet ir praktikoje įtvirtino parlamentinę demokratiją, žodžio laisvę ir rinkos ekonomiką. Susigrąžino nacionalinę valiutą litą. Tvirtai pasuko euroatlantinės integracijos keliu: tapo NATO ir Europos Sąjungos visateise nare. Liberalizavo savo ūkį, švietimo sistemą ir jurisdikciją.
Tai ne svajonių šalis
Kita vertus, kad ir kaip skaudu, vis dėlto tenka pripažinti, jog globaliame ir dinamiškame XXI amžiuje Kovo 11-osios Lietuva daugeliui lietuvių taip ir netapo svajonių valstybe. Ir blogiausia šiandien, mano galva, yra ne tai, kad šalį krečia ekonominė krizė. Žymiai blogiau yra tai, jog šiandien tam tikra prasme pergyvename bendražmogiškų vertybių, moralės, civilizacinės perspektyvos bei ideologijų nuopuolio laikus.
Gyvename epochoje, kada skaudžiai mus plaka žmonių tarpusavio pasitikėjimo krizės, malonumų godulys, cinizmas, demagogija. O Lietuvą dar papildomai – ir pasaulio adekvataus suvokimo arba pasaulėžiūrinė krizė. Tai liudija daugybė pavyzdžių: pradedant neišpasakytai provincialia mūsų reakcija į vienintelį gėjų paradą ir baigiant – naujienų iš Lietuvos bei pasaulio hierarchija, kuri pateikiama televizijų informacinėse laidose.
Be to, gilėjant globalizacijai ryškėja tam tikros kultūrinės hegemonijos. Pirmiausia, angliakalbė. Pavyzdžiui, lietuvių kalba, lituanistika vis labiau nuvertinama ne tik reklamoje ar kitoje viešojoje multimedijų erdvėje, bet taip pat ir nacionaliniame moksle. Ryškėja negeros, pernelyg siaurai suprasto utilitarizmo tendencijos švietime. Prisidengę lėšų taupymo vajumi savotiškai optimizuojame jauną žmogų. Net humanitarinio profilio specialistų rengimą jau bandome taikyti prie konjunktūrinės šiandienės darbo rinkos, visai nemąstydami, kad dinamiškame pasaulyje vos po kelių metų laisvos rinkos konjunktūriniai poreikiai gali iš principo pasikeisti.
Stebint kai kuriuos procesus Lietuvoje tenka smarkiai abejoti ir mūsų pačių susikurtų lietuviškų valstybinių ar privačių institucijų kompetencijomis. Pirmiausia čia turiu galvoje mūsų teisminę sistemą, viešąjį administravimą bei žiniasklaidą. Nemaloniai nuteikia ir su kiekvienais metais vis labiau šalyje plintanti institucinė korupcija arba nekompetencija. Kaip kitaip paaiškinti a.a. pulk. Vytauto Pociūno žūties tyrimo golgotą lietuviškoje prokuratūroje? O kur dar kitos: dešimtmečiais tirtos ir neištirtos, nebaigtos ar net nepradėtos bylos?
Nenorime daugintis
Demografinė situacija dėl neįgalios, nemokšiškos vidaus politikos ir su ja susijusių emigracinių srautų šalyje darosi pavojinga. Palyginimui galima pažymėti, jog pavyzdžiui Šveicarija, kuri šiandien turi apie 7,8 mln. gyventojų 2030 m. planuoja turėti jau 8,3–8,4 mln. O koks mūsų, lietuvių demografinis futurizmas? Kiek lietuvių dar gyvens Lietuvoje tais pačiais 2030-aisiais?
Augant emigracijos srautams vis opesnė darosi Lietuvos kaip valstybės bei lietuvių kaip tautos tapatybės problema, kuri ryškėja bent keliais pjūviais: kultūriniu, etiniu, socialiniu, juridiniu. Pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio mūsų ekonominė politika dažnai tiesiog amputuoja mūsų žmogiškąją prigimtį, humanistinį pradą ir palieka vien tik fizinį kūną su jo poreikiais ir geismais. Iš čia ir dėl to turbūt ir didžiausi visoje ES emigracijos mąstai būtent pas mus.
Negana to, šią apgailėtiną tendenciją mūsų viešosios kultūros nešėjai – TV, spauda, internetas – gana nuosekliai ir tendencingai apologizuoja. Įvairūs televiziniai šou su supaprastinta siela bei skurdžiomis emocijomis, net per nacionalinį transliuotoją, tapo kasdienė norma, be kurios dauguma lietuvių jau nebeįsivaizduoja savo dienos ir vakaro. Itin provincijoje. Ši tendencija prasiskverbė net į mūsų parlamentą. Tai pavojinga. Mes jau per kultūros retransliuotojus bei įstatymdavystę kuriame ne žmones, bet tam tikrą jų masę be ryškesnių, jautresnių humanistinių paradigmų ir imperatyvų. Puikus to pavyzdys buvo ir, regis, išlieka Seimo tuščiaviduriai debatai dėl vadinamųjų motinystės/tėvystės atostogų bei išmokų. Pavojinga šiandien ir tai, kad mūsų pergyventos, patirtos moralinės, socialinės pamokos netapo redukuotos į mūsų teisinę sąmonę bei praktiką. Tos pamokos praėjo veltui ir liko tuščios.
Pastaruoju metu Lietuvoje tiesiog veši mirusios ekonomikos ir verslo kultūra. O nuo mirusios ekonomikos netoli ir iki išsivaikštančios ar išmirštančios visuomenės bei kultūros. Lietuva tampa nualinta visuomene. Be idealizmo. Visuomene, kuri palengva, bet gana nuosekliai pradeda prarasti tikėjimą rytojumi ir jausti panieką ne tik atskiriems politikams, bet visai politinei klasei, o gal net ir savo nacionalinei valstybei. Šią tendenciją būtina perlaužti taip, kad lietuvis galėtų didžiuotis ne tik savo istorija ar tautybe, bet ir valdžia bei valstybe.
Tezės ateičiai
Kita vertus, jokiu būdu nesijaučiu skeptikas ir nemanau, jog nūdienos Lietuva yra tik formaliai nepriklausoma teritorija žemėlapyje, o iš tiesų esą totaliai kaustoma sovietinės praeities sociokultūrinių priklausomybių bei ideologinės-energetinės ekspansijos iš išorės. Todėl nuolat turinti gyventi kasdienės kovos už nepriklausomybę politiniu leitmotyvu. Manau, kad tokia radikali baimė aiškiai perdėta ir primena vieno istorijoje liūdnai pagarsėjusio veikėjo teoriją apie nuolat augsiančią kapitalizmo apsupties grėsmę vienintelei pasaulyje komunistinei valstybei. Tikiu Lietuva ir manau, jog lietuvių tauta, Lietuvos visuomenė bei valstybė dar turi mažiausiai tris neišnaudotus vidinės pažangos rezervus:
a) per pirmąjį Antrosios Respublikos dvidešimtmetį Lietuvoje taip ir liko neišnaudoti mažos valstybės privalumai, t. y. maži atstumai, maža biurokratija ir visais atžvilgiais efektyvus valdymas. Kaip rodo Vakarų mažų demokratijų patirtis – Šveicarijos, Belgijos, Olandijos, Liuksemburgo, Suomijos, iš dalies Švedijos – tokioms šalims kur kas lengviau sekasi ne tik įveikti krizes, bet ir iš principo užtikrinti aukštą savo piliečių gyvenimo kokybę su gana aiškiai emociškai išreikštu visuomenės ,laimės koeficientu'[2];
b) žvelgiant į pokarinį Lietuvos politinį žemėlapį bei šalies geopolitinę padėtį Europoje kyla principinis klausimas, kodėl mūsų Lietuva po Kovo 11-osios vis dėlto taip netapo jūrine valstybe, nors po sovietmečio šioje srityje turėjo gana reikšmingą technologinį potencialą, žmogiškuosius išteklius ir infrastruktūrą? Manau, jog šią dar Vytauto Didžiojo savo laiku padarytą istorinę klaidą laikas ištaisyti ir sugrąžinti Lietuvai realų jūrinės valstybės statusą;
c) šių dienų Lietuva beveik nepanaudoja savo vidinės intelektualinės energijos. Mokslo ir kultūros pajėgų, mokslininkų, meno kūrėjų potencialas arba kažkur uždarbiauja užsienyje arba išsklaidytas ir biurokratijos užspeistas vegetuoja čia Lietuvoje. Dėl to mokslo institucijos daugeliu atvejų merdi, šalies ekonomika stringa, o ekonominės ar administracinės reformos dažnai negyvos (pvz.: Švietimo...!?). Todėl trečias mūsų valstybės artimiausių metų svarbiausias uždavinys turėtų būti šalies kūrybinio potencialo išlaisvinimas iš biurokratijos varžtų ir įdarbinimas valstybės labui.
