Pagaliau Seimas rimtai pradėjo svarstyti referendumo dėl Ignalinos AE pratęsimo klausimą. Išskirtinos trys pagrindinės pozicijos. Radikaliausiai pratęsti IAE nori partija Tvarka ir teisingumas. Jos atstovai nori, kad būtų surengtas privalomas referendumas. Tai vienintelė partija, kuri bendradarbiaujant su grupe Paryžiaus teisininkų, pradėjo kalbėti apie galimybę paduoti Europos Komisiją į Liuksemburgo Teismą ir teisiškai priversti ją pasiduoti.
Per vidurį stovi socdemai. Jų pozicija yra įdomi dviem aspektais. Jie skelbia, kad palaiko pratęsimo idėją, bet savo veiksmais tik parodo, kad juda priešinga linkme. Tai būtent socdemų Vyriausybė paskyrė derybininku A. Abišalą, kuris nėra teisininkas ir faktiškai žlugdo derybinį procesą. Socdemai taip pat, deja, nesupranta žodžio „sprendimas“. Jie nori, kad referendumas būtų skelbiamas Konstitucijos 9 str. 1 d. („Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“) pagrindu, tačiau priešinasi, kad šis referendumas turėtų privalomąją galią. Jeigu referendumas neturi privalomosios galios, jis negali būti apibūdinamas žodžiu „sprendimas“ (žvelgiant netgi per tą pačią pozityvistinę paradigmą).
O agresyviausi IAE pratęsimo priešai – A. Kubilius, konservatoriai, liberalai ir V. Adamkus. Kadangi Adamkus jau išeina į pensiją ir multiparadigminės teisinės diskusijos tikrai nebe jo amžiui, atidžiau panagrinėkime būtent priešišką Kubiliaus veiklą.
Kodėl Andrius Kubilius, konservatoriai ir liberalai priešinasi referendumui? Pirma, jam atrodo, kad egzistuoja Lietuvos įsipareigojimas uždaryti IAE (Ketvirtojo protokolo 1 str.). Kubiliaus problema, kad jis atsisako atlikti tam tikras intelektines operacijas, o būtent paskaityti ką nors daugiau negu vien Ketvirtojo protokolo 1 str. Jeigu jis iš tikrųjų domėtųsi tuo, kas parašyta ES pirminėje teisėje, jis pamatytų, kad tas pats Ketvirtasis protokolas nustato dvi uždarymo sąlygas, kurias prieš uždarymą turi atlikti Europos Komisija: (A) pakeisti dviejų reaktorių pajėgumą; (B) pastatyti jungtį su Lenkija ir su Švedija. Nė vienos iš šių sąlygų Briuselis neįvykdė. Bijoti reikia Dievo, o ne Europos Komisijos.
Antra, Kubiliui atrodo, kad skelbti referendumą negalima, kadangi jau buvo vienas referendumas dėl stojimo į ES. Blogai, kad Kubilius nesidomi Europos pirmine reguliacine praktika. Toks domėjimasis galėtų būti jam labai naudingu. Jis sužinotų, kad Švedijos Karalystė savo Stojimo į ES sutartyje „įsipareigojo“ įvesti eurą. Jis sužinotų, kad Švedija priėmė savo Stojimo Sutartį per referendumą. Jis taip pat sužinotų, kad po to Švedijos Karalystė surengė antrą referendumą konkrečiai dėl euro įvedimo ir švedų tauta nutarė, kad euras jiems nereikalingas. Būtų gerai, jeigu Kubilius, prieš ateinant, bent elementariai mokėtų pastatyti save į šitą kontekstą.
Trečia, Kubilius sako, kad kolizijos atveju viršenybę turi ES, o ne Lietuvos teisė. Atrado Ameriką. Kas to nežino? Prieš kalbant apie tai, Kubiliui vertėtų bent truputį pasidomėti kokių rūšių būna Europos Sutartys. Pradžiai Kubiliui vertėtų išmokti atskirti tarptautinę teisę nuo viršnacionalinės teisės. Iš tikrųjų jo analitinės klaidos turi daug gilesnes šaknis.
Ketvirta, Kubiliui atrodo, kad referendumui pateikiamas „klaidinantys ir neatitinkantis realios teisinės situacijos“ klausimas. Tai būtent Kubiliaus pozicija yra klaidinanti ir neatitinkanti realios teisinės situacijos. Kodėl Europos Komisija gali pažeidinėti savo įsipareigojimus, o Lietuva kaip pionierė privalo viską vykdyti („Budj gotov – vsegda gotov!“) ? Kodėl Europos Komisija reikalauja uždaryti IAE, jeigu JOKIA Europos steigiančioji sutartis nenumato Briuseliui tokios galios? Kodėl Kubilius nesugeba suprasti, kad yra skirtumas tarp Stojimo sutarties ir Steigiančiosios sutarties? Kodėl švedams, danams ir prancūzams galima pasakyti Briuseliui „ne“, o lietuviai privalo nuolat drebėti?
Penkta, Kubiliui atrodo, kad referendumas dėl IAE pratęsimo pablogintų Lietuvos derybinę poziciją. Šitą jo teiginį iš viso sunku suprasti. Kitaip tariant, jis nori pasakyti, kad, jeigu lietuvių tauta pareikš, ką iš tikrųjų galvoja, nepaisant to, kad ši nuomonė turėtų tik patariamąjį statusą, mes visi skaudžiai gautume per galvą. Ne, taip nebus. Priešingai nei Lietuvos konservatoriai ir liberalai, Vakarų politikai turi įprotį gerbti referendumus, kadangi tai yra Atėnų demokratijos idealas.
JAV Yale universiteto teisės profesorius Jerome Frankas knygoje „Law and the Modern Mind“ klausia, kodėl tam tikri žmonės, o būtent ikihartiniai pozityvistai, paima kažkokį formalų žodį ir po to išsijungia, atsisakydami skaityti kitas teisės nuostatas bei jas kritiškai analizuoti. Frankas teigia, kad atsakymo reikia ieškoti ikihartinio pozityvisto pasąmonėje. Jo tyrimai rodo, kad, jeigu vaikui iki 5 metų tėvai nustato per daug apribojimų, varžo jo kūrybiškumą ir neleidžia jam savarankiškai be jų pagalbos pažinti pasaulį, iš šito vaiko išauga ikihartinis pozityvistas. Profesorius Jerome Frankas siūlo spręsti šią problemą psichoterapijos pagalba.
Kitą kartą paanalizuokime, kokią teigiamą įtaką galėtų turėti mūsų referendumas Europos pirminės reguliacinės praktikos chaotiškumo naikinimui.
Stanislovas Tomas yra Rolando Pakso teisinis atstovas Strasbūro teisme
