Skaitytojai pasiilgę rimto, galbūt ir sunkaus turinio dokumentikos. Tai parodė dar 2010 m. pavasarį išleistos pirmosios žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ populiarumas. Skaitytojų ši knyga buvo praminta Pirmąja Kauno mafijos biblija ir išleista net keturiais tiražais, o bendras 20 tūkst. egzempliorių kiekis nedidelėje Lietuvos rinkoje išties stebina. Tai, kad pirmoji knyga dabar vadinama kultiniu bestseleriu, taip pat nėra rinkodaros specialistų triukas – pusę metų po pasirodymo prekyboje ji nesitraukė iš perkamiausių knygų sąrašo viršaus.
2011 m. lapkričio pabaigoje išleista ir antroji D. Dargio knyga, kurioje apžvelgiami ir už autoriaus gimtojo miesto (Kauno) periferijos ribų nutikę kruviniausi šalies mafijos istorijos įvykiai. Smulkiu šriftu atspausdintas 400 puslapių leidinys skaitytojus, besidominčius kriminogenine situacija šalyje per visą nepriklausomybės laikotarpį turėtų patraukti išplėtotomis istorijomis ir nuosekliai pateikiamais statistikos duomenimis.
Kaip autorius pasakojo portalui Balsas.lt, nedaug trūko, kad antroji knyga nebūtų pasirodžiusi – pavasarį iš jo buvo pavogtas nešiojamasis kompiuteris su visa medžiaga. „Buvau tik pradėjęs sisteminti visą turimą informaciją, kai iš manęs jį pavogė taksi vairuotojas“, ‒ kalbėjo žurnalistas, prisimindamas nelinksmą nuotykį gimtajame Kaune ir intensyvų bendravimą su policijos pareigūnais, kuriems galiausiai kuriems galiausiai pavyko surasti įtariamą vagišių ir bylos medžiagą atiduoti teismui. Tikrieji nusikaltimo, kuriuo anot D. Dargio, jam padaryta beveik 7 tūkst. litų nuostolių, motyvai paaiškės teisme.
Pastaraisiais metais negrožinėje šalies literatūroje dominuoja biografijos, sveikatingumo patarimų ir receptų rinkiniai, tuo tarpu jūs išleidžiate jau antrąją kriminalinę kroniką. Ar manote, kad turinio išskirtinumas tapo viena iš pirmosios knygos populiarumo priežasčių?
Žmonės, kurie stebi mano literatūrinę karjerą, patvirtina tai, kad aš išsiskiriu tuo, jog rašau negrožinę, o dokumentinę literatūrą, arba kaip aš pats vadinu tą žanrą – žurnalistine publicistika. Aš manau, kad žmonėms tai patinka – jie ieško knygose savęs, savo kaimynų, meilužių, buvusių ar dabartinių žmonų, o pastarosios vyrų, slaptų draugų.
Manau, kad didžioji dalis pastebi, kad tokiame mieste kaip Kaunas, kurio kriminalinė istorija aprašyta mano pirmojoje knygoje „Tikroji Daktarų istorija“, minima labai daug žmonių, kurie dominavo jei ne kriminaliniame pasaulyje, tai versle. Kodėl žmonės skaito „Krikštatėvį“ ar žiūri filmus apie mafiją? Todėl, kad visiems patinka tas gyvenimas. Taip pat, manau ir dėl to, kad jie patys nori tokio gyvenimo, galbūt svajoja apie tai, o Lietuva – ne išimtis.
Pirmoji knyga buvo populiari ir lietuvių emigrantų pamėgtose Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje. Kokios tokio pasisekimo priežastys?
Nenoriu sumenkinti emigrantų, tačiau pastebėjau, kad jie nelabai linkę gilintis į supančią aplinką ir iš esmės gyvena tą patį gyvenimą, kaip ir mes ‒ skaito tuo pačius žurnalus, daug laiko praleidžia ieškodami informacijos internete, o niūriais vakarais patogiai įsitaisę skaito knygas. Galbūt mano knygoje ieško savo praeities, o gal nori sužinoti kažką apie savo draugus ar domisi tomis istorijomis.
Vieni į užsienį išvažiavo dėl blogo gyvenimo Lietuvoje, tačiau kita jų dalis šalį paliko todėl, kad jų istorijos susijusios su kriminalais. Čia jiems buvo blogai, kažkas lipo ant kulnų, galbūt netgi tie patys banditai iš konkuruojančių grupuočių, todėl jie nusprendė bėgti iš Lietuvos. Be abejonės, jie nori „jausti pulsą“, todėl domisi tomis istorijomis, galbūt jaučia nostalgiją.
Kokia yra kriminalinėmis temomis rašančio žurnalisto darbo specifika? Kokios asmeninės savybės svarbiausios?
Reikia labai daug kantrybės. Kitaip nei, galbūt, daug kas įsivaizduoja. Net ir policininkai nepateikia informacijos „ant lėkštutės“, taip nėra. Turi pats ieškoti, domėtis, kas naujo vienoje ar kitoje istorijoje. Žmonės informacija nenoriai dalinasi ir šiais laikais surinkti ją iš oficialių šaltinių yra labai sunku ‒ tiesiog nenori komentuoti arba atsako viena fraze „vyksta ikiteisminis tyrimas“. Tada belieka šnekėti ta pačia tema su buvusiais pareigūnais, kurie visą laiką pasakoja gerokai atviriau ir įdomiau arba (jei turi) šaltinių kriminaliniame pasaulyje, žmonių, kurie su juo susiję. Tuomet ir susidėlioja bendras vaizdas. Šiaip, galiu pasakyti, kad mano gyvenimas tikrai nenuobodus, rutinos nejaučiu.
Kiek jums, kaip specifinės srities žurnalistui svarbus įdirbis?
Manau, kad įdirbis išties labai svarbus. Kuomet iš šono žiūriu į kai kurias kolegų parengtas istorijas ir matau, ką jie ten „atkapstė“, galvoju, kad ir aš galėjau tai išsiaiškinti arba tai, ką padariau galėjau atlikti geriau. Manęs niekas nemokė, kaip, pavyzdžiui, apklausti žmogų, visą žurnalisto darbo specifiką perpratau pats. Tiesa, mano dėdė Alvydas Dargis buvo garsus žurnalistas ir davė man daug geranoriškų patarimų apie tai, kaip modeliuoti pačią istoriją, dėlioti mintis. Visa tai jis yra paaiškinęs dar tuomet, kai aš mokiausi mokykloje. Nebijau pasakyti, kad jis redagavo ir į „platesnius vandenis“ išplaukusius pirmuosius mano straipsnius.
Mano debiutas buvo neblogas ir 2001 m. gavau progą dirbti „Lietuvos Ryte“. Šis dienraštis senais laikais žurnalistikoje buvo „profų mokykla“ . Ten mane pakankamai „muštravo“, redaktoriai buvo savo srities profesionalai, nuolatos liepdavo apklausti tą ar kitą žmogų, būti atkakliam. Kartais jų užduotys atrodydavo tarsi kankinimai ir tik dabar aš pradedu suprast, kad iš tiesų jie viską darė dėl manęs. Dabar lygiai to paties reikalauju pats iš savęs, žinau, kad tai būtina norint sudaryti objektyvų ir gerą vaizdą.
O pats darbas nepavojingas? Ar per savo praktiką nesulaukėte grasinimų susidoroti?
Nesulaukiau, o ir nebuvo dėl ko. Dabar tikrieji nusikaltėliai santykius dažniausiai bando aiškintis paduodami žurnalistus į teismą, t.y. privataus kaltinimo tvarka. Juk pagaliau šiais laikais pasaulis yra kur kas labiau civilizuotas, nei jis buvo tais prakeiktais 1990-aisiais, kuomet Lietuvoje buvo ne tik nužudytas žurnalistas, bet ir sušaudyti keletas policininkų.
Sakėte, kad rutinos nejaučiate. Ar po 15 metų žurnalistinio darbo dar išliko jaudulys imantis naujos temos?
Anksčiau buvo taip, kad dirbi todėl, kad tau liepia redaktorius, o dabar galiu pasidžiaugti tuo, kad galiu narplioti istorijas, kurios man pačiam yra įdomios. Balsas.lt vadovybei taip pat esu dėkingas už galimybę leisti knygas, nes tai iš tiesų unikalus atvejis. Man labai patinka tai, kad rašant knygas nesu ribojamas ženklų skaičiumi, čia sudedu viską, pats nusprendžiu, kiek man reikia puslapių. Iš kiekvienos istorijos išspaudžiu maksimumą ir pateikiu skaitytojams. Būtent knygose geriausiai matomas tikrasis mano, kaip žurnalisto, veidas. Straipsniai, reportažai, trumpos apžvalgos, sakyčiau, yra greitas maistas: dalį suvalgei, o kas liko – išmetei. Tie tekstai neturi išliekamosios vertės, bet „gulęs“ į knygą mano straipsnių rinkinys, manau, ją turi.
Minėjote, kad po pirmosios knygos pasirodymo jus nustebino kai kurių knygynų nenoras iškelti ją į pirmąsias pozicijas lentynose. Ar nebijote, kad už prekystalių bus slepiama ir antroji knyga?
Matau, kad su antrąja knygą pardavėjos elgiasi drąsiau, bet dar nepastebėjau, ką daro vyresnio amžiaus knygynų darbuotojos, kurios pirmąjį leidinį kaip kokį pornografinį žurnalą pardavinėjo kone „iš po stalo“. Tikrai buvo ir tokių atvejų, kuomet knyga buvo laikoma paslėpta, o atėję žmonės knygyne negalėdavo jos rasti. Tik pasiteiravus, ar yra galimybė įsigyti tokią knygą, ją iš kažkur ištraukdavo ‒ taip elgėsi vienas iš pagrindinių Vilniaus knygynų. Iš tiesų keista, juk nėra taip, kad visi pinigai iškarto krenta leidyklai arba autoriui, o kuo daugiau knygų pavyktų parduoti, tuo geriau būtų pačiam knygynui. Pasirodo, yra kažkokie įsitikinimai, kad to negalima viešinti, kad tai yra tabu.
Galiausiai vis tiek viskas baigėsi gerai, nes knygas iš po stalo turėjo ištraukti ir parduoti. Kaip sakoma, draudžiamo vaisiaus norisi labiau. Taip susiklostė ir su mano knyga, kurios populiarumas didžiausias buvo tuomet, kai pasklido žinia, kad norėjau išimti ją iš prekybos, nes Daktarų šeima padavė mane į teismą. Kaip aš sakau, tai yra Holivudo marketingo metodas – kuo tu labiau drausi, kuo didesnis skandalas kils tuo produkcijos kūrėjui bus geriau.
Nuogąstavote, kad bandymų sustabdyti platinimą gali ir po antrosios knygos pasirodymo. Ar spėjimai pasitvirtino?
Dar sunku pasakyti, manau, viskas išaiškės maždaug po mėnesio. Informacija neturėtų sutrikdyti tų žmonių, kurie yra aprašomi, tačiau būna visko. Gali sugalvoti užsidirbti advokatai, kurie nubėgę pas vieną ar kitą knygoje aprašomą asmenį pasiūlys jam užsidirbti pinigų ir paduoti mane į teismą. Tokie dalykai daromi visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje.
Kaip žinome, iš manęs ir portalo Balsas.lt pasipelnyti nori viena garsi Kauno šeima, žiūrėsim, kaip jiems seksis. Tiesa, bylos nagrinėjimas dar neprasidėjo, buvo tik keletas posėdžių, kuriuose išgirdome ir pasiūlymą susitaikyti, tačiau mes nejaučiame savo kaltės, o jų pozicija kiekvieną kartą skiriasi. Situacija yra labai įdomi ir dviprasmiška, sunku ir suprasti, ko jie iš tiesų nori – ar pinigų, ar uždrausti knygą, ar reklamos, ar parodyti tai, kad gali užčiaupti žurnalistą. Bet kas jiems iš to, jei ir užčiauptų mane, juk yra daug kitų žurnalistų, kurie rašys ta pačia tema. Nemanau, kad vieno autoriaus nutildymas, kad ir teisinėmis priemonėmis, kažką pakeistų.
