Ant kulnų lipanti pasaulinė finansų krizė kelia pagrįstą baimę ir verčia prasimanyti galimus išgyvenimo būdus. Galime neabejoti, kad skirtingai nuo daugelio kitų bėdų ir problemų, krizės poveikis ir apsigynimo nuo jo reikalai nebus atiduoti vien valdžios ir ekspertų valiai. Kas malkų skaldymu, kas kopūstų rauginimu, kas kitokiomis senomis ir patikrintomis natūralaus ūkio priemonėmis bandys suteikti saviems gyvenimams saugumo ir pastovumo jausmą. Lietuviai labiau negu daugelis europiečių yra pripratę gyventi nepritekliuose. Ir priešingai, laisvos rinkos arba neo-kapitalizmo sąlygomis gyventi priprato tik dalis publikos.
Čia ir prasideda sudėtingesnių klausimų virtinė, kuri įkyriai lydi bet kokį mus supančios daiktiškosios tikrovės judesį. Ar galimas dalykas, kad islandai su šypsena pasitinka antstolius, varžytinių organizatorius ar bankų tarnautojus, kurie tiesiog pasiima kreditan pirktus daiktus. Blizgančios mašinos, ištaigingi namai, brangūs įrenginiai - visa tai, kas buvo suvokiama kaip gera investicija (bent jau nekilnojamasis turtas) staiga pasirodė lygiai trapus dalykas. Tiesiog pasaulis pasikeitė ir viskas, kam buvo kauptasi, taupyta, dirbta, staiga dingsta su vėju. Gudriausi finansininkai, brokeriai, ekspertai ir patarėjai prityla. O subankrutavusios gerovės valstybės Islandijos piliečiai renkasi į solidarumo mitingus, net nebandydami koneveikti savo vyriausybės kaip visų bėdų kaltininkės. Ar gali taip iš tikrųjų būti? O gal tai tik eilinis TV šou, simuliakras, blėnis, kaip sakytų žmogus iš liaudies?
Iki šiolei žinojau, kad labiau nei europiečiai jauni žmonės Amerikoje yra linkę rizikuoti, kurdami savo verslus, investuodami, apskritai imdamiesi gyventi ant savęs. Prie ko čia kokia nors valdžia? Tūlas gerai besiverčiantis Kalifornijos lietuvis verslininkas prieš pusmetį paklaustas, ką galvoja apie savo pragyvenimo ateitį ir kodėl klestint jo pervežimų kompanijai nesistengia pirkti didžiulių sandėlių (tik nuomoja), ramiai paaiškino: kol viskas kyla aukštyn, ypač pelnai, pagunda plėstis, lįst į milijoninius kreditus yra labai didelė. Tačiau rinka negailestingai banguoja. Neišvengiamai tos bangos palies ir mano verslą. Tada tiesiog sumažėsime, atleisime didesnį būrį žmonių, tenkinsimės mažesniais skaičiais ir toliau gyvensime. Prie to gyvenimo tiesiog reikia priprasti...
Nė velnio neišmanau apie verslą ir nesugebėčiau nė jo daryti, nė dorai jį suprasti. Tačiau įspūdį padarė tam tikras mano pokalbininko išminties ramumas. Emocinis santykis su neaiškiu pasauliu, su daugeliu nenumatomų dalykų yra ne tik mokslo, bet ir pasaulėžiūros dalykas. Jokie daiktai ir juos įgyti padedantys skaičiai neturi ir negali turėti nepajudinamų verčių. Nesužvėrėti nei jų siekiant, nei juos prarandant- reiškia tam tikrą post-materialistinės orientacijos jausmą. Kai siaubas ir psichotinės reakcijos surakina vaizduotę, krizė neišvengiamai gilėja, o išradingumo energija nyksta. Kuo tada grindžiamas ekspertų tikėjimas, kad iš kiekvienos iki šiolei buvusios pasaulinės recesijos ekonomika išeidavo tiesiog atsinaujinusi. Žinoma - ramia išmintimi ir žaidybišku, išradingu darbštumu.
Tikiu, kad ne tik į komercinės televizijos kamerą pagal apmokėtą užsakymą šypsosi islandas. Tikiu, kad namus praradęs amerikietis iš Las Vegaso nepraras proto. Jie tiesiog priklauso senoms turto kultūroms, kur gyvenimas su dideliais pinigais ir visiškai be jų yra sena patirtis. Matė jie ir nusivylusių viskuo verslininkų savižudybių, matė ir kilnių bandymų keltis iš pelenų, pradėti verslą iš naujo. Visko yra buvę, visko yra nutikę, bet dangus nesugriuvo.
Didesnė mįslė yra galimas krizės poveikis posovietinės Lietuvos žmogui. Žinia, natūrinis ūkis, trauminės deficito visuomenės patirtys, šalia dramatiškos socialinės atskirties vaizdų gali keistis netikėtais kampais. Galim vieniems išgyventi beveik nieko neperkant ir beveik nieko naujo nevartojant, bet tada visa kita ūkio dalis ims merdėti. Čia yra itin didelė erdvė emocijoms siautėti. O dar žinant įsisenėjusius mūsų masinės žiniasklaidos blogų žinių polinkius.
Tikrai nesiryžčiau prognozuoti visų įmanomų pasekmių mūsų kasdienio gyvenimo būdui ir likimui. Tačiau tiek pat tikrai esu įsitikinęs, kad apie tai galima mąstyti, kalbėti, rašyti, diskutuoti ir neleisti savyje psichozės daigų. Utopiška būtų tikėti, kad staiga oponentai nustos džiaugtis, kad bankrutuoja kaimynas ar sporto klubas, tačiau yra vilties, kad bendri pavojai jei ir nesukels lietuviško solidarumo euforijos, bet pridės ramios išminties visiems, kurie ir Lietuvoje gebės neprarasti proto.
