Apie tai ir dar daugiau tv3.lt naujienų portalui papasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė Ingrida Jakubavičienė.
Vadino gyvanašle
Kristina Arsaitė gimė Rusijoje, 1896 metais. Su tėvais ji dar vaikystėje atvyko į Lietuvą, kur toliau sėkmingai kūrė savo gyvenimą.
Ji mokėsi Kauno mergaičių gimnazijoje. Netrukus po mokslų Maskvos universitete baigimo, mergina ištekėjo už vietinio ruso, tačiau jų santuoka nebuvo laiminga.
Netrukus ji buvo imta vadinti gyvanašle – jos vyras po bolševikų perversmo buvo paskelbtas dingusiu be žinios. Šis vyro dingimas sujaukė jaunos moters gyvenimą.
Bandydama atsigauti po patirtų psichologinių kančių, moteris ėmėsi altruistinės veiklos – Kaune ji įsidarbino Tarptautinio Raudonojo kryžiaus organizacijos įkurtoje ligoninėje Kaune.
Pirmojo pokalbio intriga
Netrukus ji ėmė dirbti organizacijoje „Pieno lašas“. Būtent čia įvyko lemtinga pažintis su Kaziu Griniumi, kuris buvo žymus tuometis visuomenės veikėjas, „Pieno lašo“ pirmininkas ir Kauno miesto medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas.
Jiedu susipažino Kaune, vienų iškilmių atidarymo metu. Kaip pasakojo I.Jakubavičienė, Kristina jautėsi labai pagerbta dėl galimybės būti šalia Kazio.
Nors iš matymo ji pažinojo Kazį, tačiau iki lemtingų iškilmių jiedu niekada nebuvo artimiau bendravę.
Pirmasis pokalbis, kuris užsimezgė tarp šių dviejų žmonių, buvo trumpas ir lakoniškas. Kristina Kazio paklausė, ką jis mėgsta, turėdama mintyje, kokių valgių ji galėtų pasiūlyti. Stalo kaimynas į tai šmaikščiai atsakė: „Geras knygas ir gražias moteris“.
Toks atsakymas suintrigavo jauną ir simpatišką moterį. Kone atsitiktinė pažintis išaugo į romantiškus santykius.
Amžiaus skirtumas
Istorikė sako, kad Kristinos ir Kazio draugystę daugelis vertino pašaipiai. Aplinkinius trikdė amžiaus skirtumas. Nors tuo metu dešimties metų skirtumas buvo normalus, tačiau 30 metų skirtumas neatrodė visai priimtinas.
Vis dėlto K.Griniaus, pasak istorikės, apkalbos niekaip nepaveikė. Jam patiko bendrauti su Kristina, juos vienijo panašūs interesai. Situacija kiek pasikeitė, kai K.Grinius buvo išrinktas prezidentu. Būtent tada jie liovėsi viešumoje rodytis su Kristina ir pareiškė, kad vestuvės įvyks tik tada, kai pasibaigs prezidento kadencija.
Tiek aplinkiniai, tiek pati Kristina galvojo, kad vestuvių artimiausiu metu tikrai nebus, tačiau 1926 metais įvykęs gruodžio perversmas viską pakeitė.
Kazys, kaip tik tada atšventęs 60-ąjį jubiliejų, kreipėsi į kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą ir paprašė sutuokti jį su Kristina.
Nebeliko kliūčių susituokti dviem žmonėms, kurie vienas kitą mylėjo.
Ginčai dėl sūnaus vardo
Netrukus po to, kai Kristina susituokė su Kaziu, pasaulį išvydo kūdikis. Būtent nauja gyvybė suteikė Kaziui atsvarą po išgyventų nesėkmių politikoje.
Nesutarimų šeimoje būta – vienas tokių, kuris ypač įskaudino Kazį buvo sūnaus vardo parinkimas. Kristina jam išrinko rusišką Levo vardą, o šis buvo visai nepriimtinas patriotui Kaziui.
Kazys suskubo ieškoti kompromiso ir paprašė jį išversti į lietuvių kalbą. Taigi, dokumentuose jų sūnaus vardas skambėjo kaip Liūtas.
Kovojo su gerbėjomis
Solidaus amžiaus Kazys, pasirodo, negalėjo atsiginti moterų dėmesio. Jų buvo labai daug, jos nuolat pasirodydavo paskaitose, savivaldybėje ir kitur, kur tik eidavo Kazys.
Kristina net skundėsi, kad nuolat turi kovoti su gerbėjomis, tačiau prisipažino esanti stipri. Viename laiške Kazio broliui ji rašė daranti viską, kad jokia moteris nesužlugdytų santuokos.
Taip pat ji prisipažino, kad vyro gerbėjos vertė ją labiau pasitempti, nebūti visiškai priklausoma nuo vyro, turėti pomėgių, savo verslą.
Verslas išgelbėjo vyro ir sūnaus gyvybes
Kai susituokė su prezidentu, Kristina atrado naują pomėgį – pašto ženklų kolekcionavimą (filateliją). Ji ėmė prekiauti pašto ženklais ir tokiu būdu papildė net ir „Pieno lašo“ draugijos iždą.
Ji sėkmingai mainė, pardavinėjo, pirko pašto ženklus. Tai buvo tam tikra niša, kurioje Kristina sėkmingai atsiskleidė.
Paradoksalu, bet būtent šis pomėgis ir verslas 1943 metais išgelbėjo Kazio ir judviejų sūnaus gyvybes.
Vokiečių okupacijos metais gestapininkams susekus, kad Liūtas Grinius dalyvauja pogrindinėje antinacinėje veikloje, nuo suėmimo sūnų išgelbėjo motina, gestapo viršininkui paaukodama dalį savo pašto ženklų kolekcijos.
Vėliau, 1944 m. vertingą kolekcijos rinkinį Kristina atidavė vokiečių administracijos viršininkui už leidimą K. Grinių parsigabenti iš Marijampolės, kuri jis buvo ištremtas už pasisakymą prieš nacistinį režimą Lietuvoje, į Kauną.
Išeivijoje šeima skurdo
Grinių šeima 1944 m. rudenį pasitraukė į Vakarus. K.Grinius stengėsi būti aktyvus visuomeninėje veikloje, rašė straipsnius lietuvių spaudai, tačiau tai jokių pajamų nedavė ir šeima labai skurdo.
Kristina Čikagoje bandė vėl užsiimti filatelija, tačiau ir jos pajamos buvo menkos.
Galiausiai ji grįžo prie savo senosios profesijos – įsidarbino gailestingąja seserimi ligoninėje.
Kaip ji pasakojo savo sūnui apie pirmąją dieną amerikietiškoje ligoninėje, galima suprasti, kad patyrė tam tikrą šoką.
Ją apėmė panika, kai eidama koridoriumi pro atviras palatų duris ir personalo kambariuose visur matė tik juodaodžius.
Vaizdas jai buvo toks neįprastas, kad ji jau buvo beapsisukanti ir išeinanti iš ligoninės, tačiau staiga persmelkė mintis, kad ir čia gydomi žmonės, kuriems reikia pagalbos, todėl nusprendė čia pasilikti ir dirbti.
Šitoje ligoninėje ji dirbo keletą metų, kol galėjo išeiti į pensiją.
Mirė Čikagoje
Paskutiniais vyro gyvenimo metais Kristina stengėsi suteikti kuo daugiau vilties ir stiprybės. Nors ji gerai žinojo vyro atvirą ir tiesų būdą, neapykantą melui ir veidmainiškumui, vis dėlto gydytojams liepė nesakyti tikrosios jo diagnozės.
K. Grinius spinduliavo noru gyventi, kovoti su liga, o vėžio diagnozė būtų privertusi nuleisti rankas.
Deja, šį kartą K. Grinius vėžio nenugalėjo ir 1950 m. mirė sulaukęs 83 metų.
Kristina Grinienė po vyro mirties visą dėmesį skyrė sūnui Liūtui ir jo šeimai, dalyvaudavo Čikagos lietuvių bendruomenės renginiuose. Ji mirė 1987 m. Čikagoje.
***
Projektas apie garsių vyrų moteris
Primename, kad tv3.lt skaitytoajms pristato žinomiausių ir į istoriją patekusių vyrų moteris, žmonas, antrąsias puses.
Vyrų, garsinusių Lietuvą, daugybė. Tačiau kaip klostėsi jų asmeninis gyvenimas? Kas namuose jų laukdavo ir kiek įtakos savo patarimais turėjo pirmosios šalies damos, garsių vyrų žmonos? Kokia buvo pirmojo Lietuvos prezidento žmona Sofija Smetonienė?
O kuo išgarsėjo ir iš kitų išsiskyrė Aleksandro Stulginskio žmona bei šeimos modelis?
Už stipraus vyro - stipresnė moteris
Istorikai ir projekto bendraautoriai intriguoja, kad kai kurių šeimų modeliai - ypač įdomūs bei patrauklūs, o kai kurie privers nustebti.
Naujienų portalo tv3.lt vyriausiasis redaktorius Artūras Anužis sako, kad šiais laikais už kiekvieno vyro dažnai stovi moteris, o už kiekvieno daug pasiekusio vyro - protinga moteris.
„Istorija rodo, kad ir didžiausi mūsų šalies vyrai turėjo savo patarėjas, žmonas, kurioms papasakodavo apie svarbiausius darbus arba išliedavo nuoskaudą.
Be to, pasitaikydavo atvejų, kai žmonos darydavo didžiulę įtaką savo vyrų sprendimams.
Būtent dėl šios priežasties naujienų portalas tv3.lt, artėjant mūsų valstybės šimtmečiui, nusprendė atskleisti kitą istorijos pusę ir parodyti, kokią įtaką mūsų iškiliausiems lyderiams ir šalies vadovams turėjo šalia jų buvusios moterys. Nes, galbūt, be jų, neturėtume ir tokių vyrų“, - sako A.Anužis.
