Tibeto okupacija vėl iškilo į pasaulinės politikos lygmenį. Primindami 49-ąsias okupacijos metines tibetiečiai išėjo į Lasos gatves protestuoti prieš kinų vykdomą politiką – modernizuojant kraštą naikinti vietinę kultūrą, papročius ir šventas vietas, o pačius tibetiečius paversti etnine mažuma, kurią galima pateikti pasaulinei turizmo rinkai kaip egzotišką reginį. Beje, jau kuris laikas norintys užsidaryti ilgoms meditacijoms olose vietiniai budistų vienuoliai turi mokėti mokestį.
Galima nujausti, kad tibetiečių protesto protrūkį lėmė ne tik susikaupusios socialinės problemos bei nuoskaudos, bet ir Pekino olimpiados veiksnys. Kinija olimpiadoje nori parodyti savo atgimstančią imperinę galią. Vakaruose pernelyg mažai kalbama apie Kinijoje ugdomą imperinę savimonę ir imperinę politinę savijautą. Šitai liudija televizijos serialai bei laidos apie iškilusias ir žlugusias Vakarų imperijas, o vienintelė gyvuojanti jau daugiau kaip du tūkstančius metų – Kinija. Politiniame sluoksnyje įsivyrauja mintis, jog jau metas parodyti pasauliui šypsenos pridengiamų ilčių galiukus.
Olimpiada vis labiau traukia žiniasklaidos dėmesį, tad ir tibetiečių protestai tapo regimi. Jei ne pasaulio žiniasklaidos dėmesys, o su juo ir kinų valdžios baimė dėl galimo kai kurių šalių boikoto, kinų policijos ir armijos siautėjimo aukų Lasoje būtų daugiau nei tas šimtas, apie kurį kalbama. Armija šaudo ir į kituose rajonuose vykstančias tibetiečių demonstracijas. Tad aukų bus daugiau, ir ne apie visas pavyks sužinoti. Juk Kinijoje valdo tie patys komunistai, kurie okupuodami Tibetą nušlavė nuo žemės paviršiaus daugiau kaip 4000 vienuolynų, žudė ir degino vienuolius „kaip klasę“. Didelė dalis tautos tapo pabėgėliais. Iki šiol neteko girdėti, kad kinų valdžia būtų bent kaip išreiškusi apgailestavimą dėl anais laikais vykdytų žudynių ir kultūros naikinimo.
Tibetiečiai žino, jog į protestus kinų valdžia atsako žvėriškomis represijomis, kurios labiausiai kreipiamos į budistų vienuolius. Tačiau galima nujausti, jog protestai nesiliaus – pasaulio dėmesys olimpiadai padės įtvirtinti 2008-uosius kaip kinų okupacijos priminimo ir ryškaus tibetiečių pasipriešinimo okupantams metus. Šito istorinio fakto jau niekaip nepavyks ištrinti. Kita vertus, įvairių šalių lyderiai vis labiau linksta kinų valdžios veiksmus vertinti žmogaus teisių pažeidimo požiūriu, tad tibetiečių klausimas įgauna nepaprastai jautrų politinį aspektą.
Protestų dienotvarkę savaip įtvirtina ir kinų valdžios numatytų propagandinių Kinijos pristatymo įvairiose pasaulio šalyse ir olimpiados „pasitikimo“ renginių planas. Numatytos Europos šalių sostinėse olimpinių deglų uždegimo bei bėgimo su juo gatvėmis ceremonijos sutraukia tūkstančius protestuojančių ir raginančių Kinijos valdžią kalbėtis su Dalai Lama bei gerbti žmogaus teises. Tad Kinijos valdžios planas padeda sukaupti jėgas ne tik nacionalinėms, bet ir tarptautinėms Tibeto gynėjų pajėgoms ir tampa jų veiksmų planu. Artėjant olimpiados atidarymo iškilmėms tarptautinių protestų daugės, jie vers įvairių šalių politikus aiškiai išsakyti Kinijos valdžiai savo kritinę kritiką dėl jos vykdomos politikos Tibete ir dėl žmogaus teisių pažeidimų. Matydama vis stiprėjančią protestų bangą ir girdėdama įtakingų šalių lyderių susirūpinimą dėl kinų žiauriai malšinamų neramumų Lasoje ir kituose šalies rajonuose, net Tarptautinio olimpinio komiteto vadovybė išsakė kritinių pastabų Kinijos valdžiai.
Drįstu manyti, jog kaip tik istorinis ir tarptautinis tibetiečių pasipriešinimo proveržio aspektas labiausiai įsiutino aukščiausią kinų valdžią. Šiaip jau kinų valdžia nėra linkusi rodyti pasauliui savo susierzinimo, kuris ir nepritinka imperinei galybei. Tad Jo Šventenybei Dalai Lamai skirtų asmeninių įžeidinėjimų papliūpa, kuria pratrūko Kinijos lyderis Hu Jintao, buvo, sakytume, šokiruojantis netikėtumas. Juolab kad tie įžeidinėjimai buvo skirti ne vidiniam, o tarptautiniam „vartojimui“. Šitaip stengiamasi sukurti tokią psichologinę aplinką, kad apie tiesioginius Dalai Lamos ir kinų valdžios kontaktus, juolab derybas dėl autonomijos principų nebūtų ir kalbos. Pats Hu Jintao politinį kapitalą susikrovė valdydamas Tibetą ir žiauriai numalšindamas 1989-aisiais įsiplieskusius neramumus. Įžeidinėjant Jo Šventenybę tikimasi panašaus atsako – tada jau visa valstybės propagandos galia būtų galima skelbti pasauliui apie nesukalbamą ir nelankstų tibetiečių vadovą. Rami ir ori Dalai Lamos laikysena tik dar labiau siutina. Tad kinų propaganda nepaliauja kalbėti apie Dalai Lamos „kliką“, tibetiečius separatistus ir teroristus.
Kinų valdžia nelinkusi kalbėti su Dalai Lama nei apie Tibeto autonomiją, nei apie žmogaus teisių apsaugą Tibete. Kinų valdžia laukia Dalai Lamos mirties ir jai ruošiasi. Iš tradicijos atgimėlį, naująjį Dalai Lamą turės pripažinti ir paskelbti Pančen Lama, kuris laikomas antruoju pagal šventumą dvasiniu Tibeto lyderiu. 1995-ais metais kinai suėmė šešerių metų Pančen Lamą, ir nuo to laiko vaiko likimas nežinomas. Valdžia parinko kitą tibetietį vaiką, jį išauklėjo ir dabar turi savo rankose naujo Dalai Lamos „skyrimo“ instrumentą. Kinų paskirtasis tibetiečių vadovas neturėtų jokio autoriteto, tačiau keltų sumaištį tibetiečių protuose ir leistų manipuliuoti viešąja pasaulio nuomone. Dėl to tibetiečiai galvoja keisti Dalai Lamos patvirtinimo tradiciją – vieni mano, kad dabartinis galėtų parinkti savo įpėdinį, o kiti linksta rinkti dvasinį vadovą. Kalbos apie tradicijos keitimą taip pat labai erzina kinų valdžią.
Dalai Lama nori kalbėti su Kinijos valdžia apie plačią kultūrinę autonomiją, kuri laiduotų tibetiečių religines, socialines ir kultūrines teise. Nepriklausomybės siekio atsisakyta ne tik dėl susiklosčiusios politinės realybės, bet ir dėl išryškėjusių „pasaulio ir tautų vienijimosi tendencijų“. Suprantama, toks posūkis ne visiems tibetiečiams yra priimtinas. Dera pažymėti, jog Dalai Lama, laikydamasis budistinių principų ir savo darbą grįsdamas kasdiene keturių valandų meditacija, stengiasi ugdyti šiuolaikinę, feodalinių socialinių santykių atsisakančią tibetiečių visuomenę. 2001-aisiais metais tremtyje veikiančios vyriausybės premjerą rinko 37-iose šalyse gyvenančių pabėgėlių bendruomenės. Į naują Konstituciją jis įrašė ir Dalai Lamos apkaltos sąlygas. Tačiau svarbiausia – Dalai Lama išlieka didžiulį pasaulinio lyderio autoritetą sukaupęs dvasinis tibetiečių vadovas, kuris skatina ir palaiko tikėjimą galimomis permainomis: pokyčiai būdingi pasauliui, o net ir kelių žmonių iš pradžių beprasmiška atrodanti veikla gali sukelti netikėtų ir staigių padarinių.
Rūpesčių dėl olimpiados kilo ne tik kinų valdžiai – kai kurių Vakarų šalių lyderiai yra spaudžiami boikotuoti šį renginį. Olimpiados gynėjų raginimai nepainioti sporto ir politikos – labai jau veidmainiški. Olimpiadas rengia valstybės, tad tas renginys yra nepaprastai svarbus politinis įvykis. Suprantama, ir komercinis. Komunistiniams režimams ne tik olimpiadų rengimas, bet ir dalyvavimas jose yra pirmiausia politinis reikalas. Šiuo metu kai kurių šalių vadovai jau pareiškė nevažiuosią į Pekiną. Tarp nevažiuosiančių Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Estijos prezidentas Toomas H. Ilvesas, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, o Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy svarsto ir apie bendresnę Europos Sąjungos poziciją olimpiados atžvilgiu dėl Kinijos valdžios pažeidžiamų žmogaus teisių. Tad reikės apsispręsti ir Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui.
