Savanoriškos kraujo donorystės virusu užsikrėtę geradariai dažnai patys nejausdami rizikuoja savo sveikata. Kaip teigė kalbinti medikai, donorai neapdairiai įvertina riziką ir asmeninį pasiruošimą.
Donorystės pasekmė – išsekimas
Balsas.lt kalbintas 24 metų Audrius prisipažino jau antrus metus iš eilės kas tris mėnesius neatlygintinai duodantis kraujo, tačiau prieš kelis mėnesius gydytojai jam nustatė organizmo išsekimą ir galimus depresijos požymius. „Nusilpau, dažnai nebūdavo jėgų, nepaisant to, pajutau, kad pasidariau jautresnis – jaučiausi lyg būčiau susirgęs depresija“, – kalbėjo vaikinas. Audriaus teigimu, gydę gydytojai sutrikimų priežastimis įvardijo kraujo donorystę.
Tarptautinėse kraujo donorystės rekomendacijose nustatytas tiek donorystės dažnumas, tiek kraujo kiekis. Vyrams donorais siūloma būti dažniausiai penkis kartus per metus, moterims – keturis. Abiems lytims numatyta vienoda kraujo dozė – 450 ml. Tai kiekio trūkumas, nekenkiantis žmogaus organizmui.
Audrius prisipažįsta laikęsis visų nustatytų reikalavimų: nerūkė, nevartojo alkoholio, prieš ir po donorystės stengėsi ilsėtis, vartojo daug skysčių. Tačiau organizmo išsekimas kainavo mėnesį priverstinių atostogų, vartojant maisto papildus ir skiriant pakankamą laiką poilsiui.
Neįvertinama situacija
Kauno „Kraujo donorystės centro“ gydytoja Daiva Satkauskienė teigė, jog dažnas donoras nesugeba objektyviai įvertinti sveikatos būklės ir organizmo pasirengimo donorystei. Pasak medikės, kraujo donorystė negali tapti ligų priežastimi, tačiau gali daryti įtaką galimiems susirgimams, jei kraujo duodantis asmuo neprižiūri savo sveikatos nesilaikydamas rekomendacijų.
„Jei kraujo donoryste nepiktnaudžiaujama, jokių pavojų negali kilti. Į donorystės centrą žmonės ateina savanoriškai ir žino, kad yra patys atsakingi už savo sveikatos būklę“, – teigė gydytoja.
Kiekvienam atėjusiam donorui yra atliekami kraujo tyrimai, gydytojas ištiria sveikatos būklę, donoras privalo pateikti informaciją apie persirgtas ligas, siekiant išaiškinti galimus pavojus. „Tačiau gydytojai nėra tardytojai. Gal žmogus iš noro padėti kitiems nuslepia sveikatos būklę, bet tokioje situacijoje rizikuoja pats nukentėti – donorystės kaltinti nederėtų“, – dėstė D. Satkauskienė.
Būtina pasiruošti
Privačios medicinos klinikos „Northway“ gydytoja Regina Balčiūnienė teigė nesutinkanti pacientų, kurie skųstųsi pablogėjusia sveikatos būkle po kraujo donorystės. Tam pritaria ir „Kraujo donorystės centro“ darbuotoja – donorų su rimtais nusiskundimais nepasitaiko.
R. Balčiūnienė pripažino, kad kraujo donorystės padarinių, tokių kaip silpnumas, negalima išvengti, tad, prieš duodant kraujo, reikėtų pasirūpinti savo būkle. „Visas atsigavimo procesas gali trukti nuo penkiolikos minučių iki vienos valandos, tačiau žmogus, net ir gerai besijaučiantis, savo sveikatos būklę turi stebėti bent kelias savaites: kraujo plazmos kiekis atsistato maždaug po paros, eritrocitų kiekio stabilizavimuisi reikia nuo trijų iki penkių savaičių, tuo tarpu geležies kiekio atsistatymui – iki dviejų mėnesių“, – organizmo pokyčius vardijo gydytoja R. Balčiūnienė.
Pasak D. Satkauskienės, dažnas donoras neįvertina organizmo apkrovos ir, praėjus vos kelioms valandoms po donorystės, grįžta prie senų įpročių. „Žinoma, donorystė nėra natūralu žmogaus organizmui, patiriamas šokas, tad derėtų bent kelias dienas prieš ir po kraujo davimo tinkamai maitintis, ilgai miegoti, stengtis nepervargti, vengti intensyvaus fizinio krūvio“, – siūlė medikė.
Donorų trūksta
Neatlygintina kraujo donorystė vis dar nėra populiari šalyje. Vilniaus „Nacionalinio kraujo centro“ administracijos darbuotojos patikino, kad dažnas donoras iš duodamo kraujo siekia pasipelnyti. Už kartą donoras gauna 40 litų, tad donorystės centre apsilanko ir nepriteklių kenčiantys žmonės, studentai ar asocialūs asmenys, kuriems donorystė tampa ir pajamų šaltiniu. Tačiau ne kiekvieno kraujas yra priimamas – išsamūs tyrimai ir paciento patikra kruopščiai atrenka tinkamą donorystei kraują.
„Nacionalinio kraujo centro“ duomenimis, Lietuvoje kasdien kraujo prireikia bent šimtui pacientų. Norint užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį, būtina, kad didžiuosiuose šalies miestuose kasdien kraujo duotų bent 400 savanorių. Deja, šie skaičiai kol kas – tik siekiamybė.
