Dar lapkričio mėnesį dėl didelio korupcinio skandalo su korporacija „Oboronservis“ savo posto neteko Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas. Apie šio garsiai nuskambėjusio atstatydinimo aplinkybes portalas Geopolitika.lt jau rašė (žr.: http://www.geopolitika.lt/?artc=5727). Galima trumpai priminti, kad korporacija „Oboronservis“ dirbo glaudžiai bendradarbiaudama su Rusijos gynybos ministerija, o iki 2011 metų korporacijos direktorių tarybos pirmininku buvo pats A. Serdiukovas. „Oboronservis“ valdė nemažai Ginkluotųjų pajėgų nekilnojamojo turto objektų ir karinėms pajėgoms priklausančių žemės sklypų. Manipuliuojant šias objektais iš valstybės biudžeto buvo grobstomos didelės pinigų sumos. Įtariama, kad į šiuos korupcinius ryšius tiesiogiai buvo įsivėlęs ir pats A. Serdiukovas.
Vietoj buvusio gynybos ministro, kuris nuo 2007 metų sausio „patikimai“ dirbo šiame poste keturiose vyriausybėse, buvo paskirtas kitas Rusijos Federacijos vyriausybių senbuvis – Sergejus Šoigu, kuris 18 metų išdirbo Nepaprastųjų situacijų ministerijos vadovu, o šį pusmetį vadovavo Maskvos sričiai. Neabejotinas S. Šoigu patikimumas ir lojalumas valdžiai, matyt, turėtų kiek nuraminti kilusį šurmulį. Be to, civilis gynybos ministras A. Serdiukovas (prieš užimdamas šį postą jis dirbo prekybos sektoriuje ir Federalinėje mokesčių taryboje) buvo labai nepopuliarus pirmiausia tarp pačių kariškių. Nevienareikšmiškai vertinama ir jo nuo 2008 metų vykdyta karinė reforma. Esminis reformos tikslas buvo modernizuoti Ginkluotųjų pajėgų struktūrą, perorientuoti jas į veiksmus lokaliuose konfliktuose (numanu, kad tam įtakos turėjo 2008 metų karas su Gruzija) ir kitaip optimizuoti karinius šalies pajėgumus. Šiandien pačioje Rusijoje nesutariama dėl to, ar reforma pavyko. Apie jos „sėkmę“ galima išgirsti labai skirtingų nuomonių (http://www.newsru.com/russia/21sep2012/armydegrade.html).
Dar vienas korupcinis skandalas irgi yra tiesiogiai susijęs su Rusijos strategine sfera. Neteisėtais veiksmais įtariama akcinė bendrovė „Rusijos kosminės sistemos“ („Rossijskije kosmičeskije sistemy“), pagal valstybinės korporacijos „Roskosmos“ užsakymą dirbusi prie rusiškos navigacinės sistemos GLONASS plėtros. Šis projektas, kuris, kaip svajoja Maskva, turėtų nurungti pasaulyje plačiai naudojamą amerikiečių navigacinę sistema GPS, tarp valstybės vykdomų projektų turėjo labai aukštą prioritetą. Tačiau paaiškėjo, kad bendrovės „Rusijos kosminės sistemos“ vadovai grobstė navigacinės sistemos kūrimui skirtas lėšas: užsakant darbus fiktyvioms firmoms ir paskui „atsiskaitinėjant už paslaugas“ jiems pavyko pasisavinti mažiausiai 6,5 mlrd. rublių (apie 520 mln. litų). Ši sukčiavimo schema buvo naudojama ne vienus metus. Buvęs vicepremjeras Sergejus Ivanovas prasitarė žurnalistams, kad jis apie šią nusikalstamos veiklos schemą žinojo dar nuo 2010 metų, tačiau jokių aktyvių veiksmų užkirsti kelią grobstymams nebuvo imtasi siekiant „nenubaidyti nusikaltėlių“ ir leisti užbaigti tyrimą (http://lenta.ru/news/2012/11/11/heknew/).
Rimtas korupcinis skandalas yra susijęs ir su buvusia žemės ūkio ministre Jelena Skrynik. Įtariama, kad ji, iki paskiriant ministre 2009 m. vadovaudama valstybinei agropramoninei lizingo kompanijai „Rosagrolizing“, pasisavino ar iššvaistė apie 39 mlrd. rublių (apie 3,2 mlrd. litų) valstybinės kompanijos lėšų. Pirmiausia šie kaltinimai J. Skrynik nuskambėjo per Rusijos televizijos kanalą „Rosija“ parodytame dokumentiniame filme „Valdantieji“ (rus. „Власть имущие“). Pranešama, kad šiuo metu dėl galimo lėšų pasisavinimo vyksta tyrimas, nors oficialūs kaltinimai J. Skrynik dar nėra pareikšti. Pati buvusi žemės ūkio ministrė neseniai grįžo iš Prancūzijos, kur turi apie 200 m2 ploto namą, į Rusiją ir pareiškė, kad yra pasirengusi ginti savo „gerą vardą“ (http://www.ng.ru/economics/2012-12-03/4_skrynnik.html).
Šios trys paminėtos istorijos, susijusios su valstybinių pinigų grobstymu, šiandien neretai įvardijamos kaip įrodymas, jog korupcija Rusijos valdžios struktūrose pasiekė tokį mastą, kad ignoruoti ją tiesiog tampa neįmanoma. Kita vertus, numanu, kad dabar ir teisėsaugos organams suteikti nedviprasmiai įgaliojimai persekioti korupcijos ryšiais įtartus asmenis iš anksčiau neliečiamos valdančiojo elito kategorijos. Jeigu tai tiesa, tai galima kalbėti apie neabejotiną kokybinį Rusijos valdžios principų pokytį, tačiau ne mažiau svarbu yra atsakyti į klausimą, kas Rusijos valdžią tokiems pokyčiams pastūmėjo.
Idealistinis spėjimas būtų susijęs su mintimi, kad Rusijos valdžia pagaliau suprato, jog įsišaknijusi korupcija griauna valstybingumo pamatus. Pinigai, prarandami tuo metu, kai pasaulyje yra sudėtinga ir nestabili ekonominė situacija, tinkamai panaudoti galėtų sustiprinti šalies pozicijas tarptautinėje arenoje. Be to, dėl pinigų grobstymo nukenčia strateginiai projektai, o tai irgi yra susiję su šalies įvaizdžiu. Visa tai galėtų tapti svaria priežastimi pradėti rimtai kovoti su korupcija valdžios struktūrose, tačiau, straipsnio autoriaus nuomone, tikrosios sujudimo kovoje su valstybės pinigų grobstymu priežastys yra kiek kitokios.
2012 metai nebuvo lengvi Rusijos valdančiajam elitui. Pirmiausia jie įsimins protesto nuotaikų protrūkiu. Po Dūmos rinkimų 2011 metų pabaigoje ir po prezidento rinkimų šių metų pavasarį procentas žmonių, nepatenkintų valdžios „stabilumu“ ir „nuspėjamumu“, akivaizdžiai išaugo. Žinoma, šis augimas dar nebuvo tokio lygio, kad galėtų išjudinti valdžios pamatus, bet Kremlius vis vien sunerimo. Galima kalbėti apie tai, kad Rusijos valdantysis režimas šiandien turi du pagrindinius uždavinius. Pirmasis – iš esmės išsaugoti valdžią ir jos teisėtumą. Kad šis uždavinys būtų sėkmingai įvykdytas, atsiranda antras siekis – numalšinti (ar bent apraminti) protesto nuotaikas.
Šiandien šiuo klausimu pastebima dvilypė Rusijos valdžios taktika. Viena vertus, paaštrėjo valdžios reakcija į bet kokias protesto išraiškas. Tai rodo neseniai priimti įstatymai ir vyriausybės nutarimai, varžantys susirinkimų laisvę ir griežtinantys baudžiamąją atsakomybę už priešinimąsi valdžios nurodymams (nors jie ir prieštarauja Konstitucijos garantuojamai susirinkimų ir nuomonės reiškimo laisvei), taip pat nuosprendis „Pussy Riot“ grupės narėms ir teisminis šių metų gegužės 6 d. protesto akcijos Bolotnaja aikštėje organizatorių persekiojimas (daugiau apie „Bolotnaja bylą“ – http://bolotnoedelo.info/).
Kita vertus, bandoma parodyti, kad valdžia sugeba atsinaujinti, kad ji gali kovoti su savo ydomis. Kitaip sakant, mėginama pasiųsti žinią, kad valdžia iš tikrųjų nėra tokia monolitinė ir nelanksti, kaip teigia protesto akcijas organizuojančios nesisteminės opozicijos jėgos. Ir A. Serdiukovo atstatydinimas, ir klausimai buvusiai žemės ūkio ministrei dėl dingusių milijardų yra sistemos „apsivalymo“ ženklai. Valdžia lyg ir pripažįsta savo klaidas, o kaltieji yra eliminuojami iš jos sistemos. Valdžia siekia parodyti, kad gali apsivalyti ir tapti geresnė ir patikimesnė.
Galbūt tai yra susiję ir su nauja valdžios įvaizdžio strategija. Pavyzdžiui, pranašaujama, kad planuojama keisti Vladimiro Putino įvaizdžio formavimo principus. Jeigu apie tai iš tikrųjų dar rimtai negalvojama, ši problema Rusijos prezidento įvaizdžio formuotojams neabejotinai iškils. Atrodo, kad jau dabar V. Putino amžius po truputį tampa tam tikra problema, kuri neleidžia naudoti anksčiau gana sėkmingų jo įvaizdžio formavimo technologijų. Neseniai Japonijos ministrui pirmininkui teko atidėti savo vizitą į Maskvą dėl Rusijos prezidentui kilusių sveikatos problemų (http://www.kasparov.ru/material.php?id=50B8A62771BE9). Be to, seniau naudota V. Putino įvaizdžio formavimo technologija jau tampa neveiksminga, o kartais net juokinga (apie tai jau teko rašyti: http://www.geopolitika.lt/?artc=5600). Todėl gali būti, kad sustiprėjusi kova su korupcija gali tapti V. Putino įvaizdžio formavimo strategijos dalimi. Dabartiniam Rusijos prezidentui prognozuojamas „politinio patriarcho“, kuris seka, kad valdžios sistema funkcionuotų sklandžiai, ją taiso ir tobulina, vaidmuo.
Ar tai reiškia, kad Rusijos politiniam elitui reikėtų rimtai sunerimti? Viena vertus, apsivalymo aukų gali būti ir daugiau. Atrodo, kad dabar bent jau į stambius ir rimtus korupcijos atvejus Rusijos valdžios struktūrose nebebus žiūrima pro pirštus. Tai reiškia, kad žmonėms, artimiems valdžiai, dabar reikia būti itin atsargiems. Kita vertus, nors A. Serdiukovo vardas yra tiesiogiai susijęs su korporacijos „Oboronservis“ skandalu, atrodo, kad teisėsaugos organai yra linkę palikti buvusį gynybos ministrą ramybėje. Visai gali būti, kad kai šurmulys atslūgs, A. Serdiukovui atsiras kokia nors nauja vieta valdžios struktūrose. Lygiai taip pat J. Skrynik sugrįžimas iš Prancūzijos į Rusiją byloja, jog buvusi žemės ūkio ministrė, ko gero, yra įsitikinusi, kad korupcijos skandalas neturės didesnių neigiamų pasekmių jos laisvei ir finansams.
„Valydamas“ politinį elitą, Kremlius taip pat nenori nuteikti jo prieš save. Politinės sistemos dalyviams siunčiamas signalas, kad jie nebus palikti likimo valiai. Jų „aukojimas“ yra simbolinis (visai gali būti, kad tai taip pat yra laikinas reiškinys). Kol kas šis veiksmas padeda pasiekti pagrindinį tikslą – pademonstruoti, kad valdžia „gali keistis į gerąją pusę“, kad ji yra „apsivalantis mechanizmas“, o tai, bent jau formaliai, mažina įtampą visuomenėje ir leidžia kiek numalšinti protesto nuotaikas.
