Apie Darbo partijos kelionę į Maskvą galima būtų ir nebekalbėti, tik pasišaipyti ar dar pagėdinti. Atrodytų, viską jau pasakėme. Kyla vienintelis klausimas – jei politikai užsiima kolektyvine politine savižudybe, tai ar gali juos kas nors nuo to sulaikyti? Galėtum sakyti, kad tokia savižudybė yra pačių darbiečių reikalas, bet negali nematyti ir to, kad tokia kelionė yra ir visos valstybės gėda, smūgis ne tik Seimo, bet ir visos valstybės prestižui.
Todėl, be abejo, kyla klausimas, kaip į tokias Lietuvai gėdingas avantiūras turi reaguoti Seimas. Apsiriboti vien tik biurokratinių kelionės aspektų nagrinėjimu Etikos ir procedūrų komisijoje, kodėl Seimo nariai išvažiavo be Seimo valdybos leidimo, būtų menkavertiška.
Galima būtų net ir su apgailestavimu ir susirūpinimu kalbėti – kas tuos darbiečius taip “parišo”, kokie prisiimti įsipareigojimai juos taip gąsdina, kad jie ryžosi kolektyvinei avantiūrai? Pamename praėjusių metų vidurį, kada kai kuriems naujos Pilietinės demokratijos frakcijos nariams teko aiškintis dėl paimtų dešimttūkstantinių dovanų iš V. Uspaskicho. Tada paaiškėjo, kad V.Uspaskichas turi galimybių šantažuoti savo bendrus.
Tačiau net ir ne tai yra svarbiausia. Patys darbiečiai turi sau atsakyti, kas juos valdo ir kas juos verčia savižudybei. Pirmiausia jie patys turi atsakyti ir kodėl jie vis dar bando vadintis partija. Partija – tai ne uab’as, kurį vienija tik bendra buhalterija.
Todėl žymiai svarbiau yra kelti visiems mums klausimą: kaip Lietuva galėjo iki to ateiti, kad dešimtadalis Seimo narių sugalvotų važiuoti į Maskvą, ten rengtų savo frakcijos posėdį, dalyvautų suplanuotame išpuolyje prieš Lietuvą ir po to laimingi ir atsipalaidavę grįžtų namo. Neįsivaizduoju, kad tai būtų galėję įvykti prieš gerą dešimtmetį. Per šį laiką Lietuvos politinė sistema patyrė didžiulę vertybių krizę ir to kulminacinis atspindys yra darbiečių Seimo narių kelionė. Tai yra mūsų valstybės ligos diagnozė, o ne vien tik apgailėtinas grupės Seimo narių vojažas į Maskvą. Liūnas, kuriame Lietuvą laiko nesibaigiantis pokomunistinis valdymas, tampa tiesiog atgrasus.
Todėl tai reikia svarstyti, o ne vien tik, kokias procedūras keliauninkai pažeidė. Esu įsitikinęs, kad ne vien tik Seimo Etikos ir procedūrų komisija turi vertinti šią parlamentarų kelionę, bet ir visas Seimas. Dėl to konsultuosimės su kitomis frakcijomis.
Antras įvykis, kurio negaliu nepakomentuoti – tai G.Petriko sugrąžinimas į Lietuvą. Nors pirmosiomis dienomis Petrikas vaizduojamas vos ne kaip scenos žvaigždė, panaši į Putiną, ar daug kentėjęs didvyris, tačiau tai neturėtų nukreipti dėmesio nuo pagrindinių klausimų – sąlygų, kurios leido sužlugdyti bankų sistemą ir išgrobstyti indėlininkų milijonines lėšas, aiškinimosi. Stebina Gintaro Petriko teiginiai, kad prokurorų visai nedomina to EBSW suregzto korupcinio voratinklio ryšiai su aukščiausiais to meto LDDP valdžios pareigūnais.
Ateina egzaminų metas visai valstybei – arba mes sugebame atvirai įvardinti korupcinio vėžio ligą, kankinusią Lietuvą ir anksčiau ir nepaliaujamai kankinančią dabar, ir tada pradedame sveikti, ar pasiliekame lėtai vegetacijai.
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas.
Parengta pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. spaudos konferenciją
