Besižvalgant ir besiklausant, ką žiniasklaida bei internautai kalba apie lietuvius ir lenkus, ryškėja keli skirtingi vaizdai.
Viskam – verslo planai
Štai teismas nusprendžia, kad per mėnesį keliose Rytų Lietuvos vietose neturi likti lentelių su gatvių pavadinimais lenkų ir lietuvių kalbomis.
Tose vietose apsukresni piliečiai, matyt, jau budi su išmaniaisiais telefonais ar kitomis vaizdo gaudymo priemonėmis – laukia akimirkos, kai kas nors ateis su kopėčiomis, replėmis ir atsuktuvais, kad tas neteisėtas lenteles nuplėštų.
Filmuotą medžiagą paskui mielai paims Lietuvos ir ypač Lenkijos televizijos, jeigu pačios nesugebės užfiksuoti šio Lietuvos įstatymų triumfo.
Kita vertus, ne paslaptis, kad esama plano priimti Tautinių mažumų įstatymą, kuriuo remiantis dvikalbės lentelės vėl bus teisėtos. Neatmesčiau galimybės, kad tų ir kitų vietų verslininkai tylomis jau svarsto apie konkursus naujoms lentelėms gaminti – ypač, jeigu bus užsakytos ne kelios, o kelios dešimtys, gal net šimtai lentelių.
Jeigu įvyktų, atrodo, neįmanomas dalykas ir būtų priimtas įstatymas, pagal kurį daugiakalbės lentelės galėtų atsirasti ten, kur kokia nors tautinė mažuma sudaro 20 procentų gyventojų – už tokį įstatymo variantą, pasak šaltinių, pasisako Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), – dėl naujų lentelių gamybos šventajame Vilniaus mieste galėtų susimušti ir tikri lietuviai.
Tai, apie ką svarstau, yra, kaip liaudyje sakoma, šakėmis ant vandens surašytos galimybės. Kol įstatymų leidėjai pajudės į kurią nors pusę, internete liejasi „įtinklintų“ lietuvių džiaugsmas, kad Vilnijoje įveiktas teisinis nihilizmas.
Neatimkime piliečiams malonumo pasidžiaugti bent tokiu mažmožiu – juk Lietuvos tikrovė teikia mažai progų džiūgauti įstatymų pergalėmis.
Jei LLRA nebūtų, ją reikėtų sukurti
„Įtinklinti“ lietuviai interneto tyruose pliekiasi su lenkais dėl istorijos, pamatinių tautinių vertybių ir „w“ raidės. Nemažai internautų sugeba parašyti daugiau negu po vieną sakinį. Tarp daugžodžiautojų yra tokių, kurių kalbas pagal seną madą vadintume idealistinėmis.
LLRA triumfas Vilniaus mieste kelia minčių apie visai kitokias vertybes. Politiniame turguje vyrauja pragmatizmas.
Vilniaus meras Artūras Zuokas – ypatingas veikėjas. Sostinės galva pelno rinkėjų simpatijų kaip „galinti ką nors nuveikti“, bet apie nacionalinę partiją jis gali tiktai pasvajoti. Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“ netgi „Abonentui“.
Telkiančiu lyderiu A. Zuoko nepavadinsi – veikiau uždegančiu. Kol kas politinės kombinacijos jam geriausiai pavykdavo veikiant margoje, susiskaldžiusioje politinėje terpėje.
Tokiomis aplinkybėmis LLRA Vilniuje yra potenciali sąjungininkė ir Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), ir A. Zuoko koalicijai. Juolab kad LLRA propaguoja krikščioniškas vertybes, kuriomis galima paauksuoti bet kokio poltinio darinio programą.
LLRA deputatai drausmingi – per daug į šalis nelaksto: ką pasako Waldemaras Tomaszewskis, tą ir daro. Ko norėti – vienas įtakingiausių žmonių Vilnijoje.
A. Zuokas apdovanotas charizma, W. Tomaszewskis daro įtaką lenkų tautinei mažumai ir turi bent poros užsienio ambasadų palankumą.
Užtat galima pasidžiaugti, kad pakrikę lietuvių politikai turi daugiau galimybių nei lenkai. Lietuviai gali sau leisti dažniau kaitalioti politines iškabas – juk tai paprastas dalykas, nereikalaujantis kopėčių, replių ir atsuktuvo.
