Lapkričio 8 d. Pekine prasidėjo 18-asis Kinijos komunistų partijos (KKP) suvažiavimas. Taip startavo Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) vadovybės kaitos oficialioji dalis, kuri ilgokai užtruks, nors tikėtini naujieji vadovai jau seniai žinomi.
JAV ir ES žiniasklaidoje dabar apstu svarstymų apie KLR valdymo ypatumus. Užsienio politika besidominčią publiką bandoma greituoju būdu supažindinti, kaip tvarkoma antroji pasaulio ekonominė galybė.
Kinijos reikalus išmanantys Lietuvos diplomatai irgi parengė medžiagą apie KKP sąrangą, lyderių kaitos tvarką, Kinijos komunistų politines tradicijas.
Neapsimeta demokratais
ES ir JAV piliečių požiūriu, pasaulis skirstomas į demokratiškas ir nedemokratiškas šalis.
Pagal žurnalo „The Economist“ rengiamą demokratijos indeksą 2011 m. Lietuva, priskirta prie netobulų demokratijų (flawed democracy), užėmė 41-ją vietą, o autoritarine valstybe laikoma Kinija stovėjo ant 136 laiptelio. Sąrašo pradžioje buvo Norvegija, JAV užėmė 17-ją vietą.
Demokratiškas vaizduojančios valstybės dažniausiai turi demokratiškas konstitucijas, kaip, pavyzdžiui, Sirija, bet realiai yra diktatūros.
O valstybes, kurios pagal Vakarų standartus yra nedemokratiškos, tačiau tokiomis apsimesti nebando, galima suskaičiuoti ant pirštų. Nebūdamos demokratiškos, tokios šalys gyvena pagal ypatingas konstitucijas ar joms prilygstančius teisės aktus, kurių, vis dėlto, laikomasi.
Viena JAV – demokratinio pasaulio flagmano – labiausiai remiamų sąjungininkių yra Saudo Arabija, turinti Pagrindinį įstatymą, kuris anaiptol nekeičia tos šalies santvarkos esmės – tai absoliuti monarchija. Kitas pavyzdys – Vatikanas, absoliuti monarchija, kurios valdovą, beje, išrenka ne Vatikano piliečiai.
Nežinia, kiek ilgai tvers Irano Islamo Respublika – itin sudėtingos politinės sąrangos valstybė. Iraną galima apibūdinti paradoksaliai: tai demokratiška teokratija su renkamos monarchijos bruožais, kurios politiką realiai lemia oligarchinės grupuotės.
KLR irgi priskirtina prie valstybių, kurios neapsimeta esančios Vakarų pavyzdžio demokratijos. KLR konstitucijоs 1-asis straipsnis apibrėžia šalį kaip „socialistinę valstybę, kurioje įgyvendinta demokratinė liaudies diktatūra“.
Tačiau KLR politinės santvarkos neįmanoma ignoruoti, nes tai karinė galybė, anksčiau ar vėliau galėsianti siekti karinio pariteto su JAV.
Ilgos kiniškos ceremonijos
18-asis KKP suvažiavimas, į kurį išrinkta 2270 delegatų, truks savaitę, paskui į vadinamąjį plenumą susirinks suvažiavime išrinktas KKP Centro komitetas (CK), dabar sudarytas iš 371 nario.
Plenume bus išrinktas Politinis biuras (dabar 25 nariai), kuris savo ruožtu išrinks Politbiuro nuolatinį komitetą (PNK), kaip spėjama, iš 7-9 narių. Šis organas, Lietuvos žiniasklaidoje dar vadinamas Politbiuro prezidiumu, vykdomuoju komitetu, ar vykdomąja taryba, yra aukščiausioji šalies valdžia. CK plenumas išrinks ir KKP CK generalinį sekretorių, faktinį šalies vadovą, kuris taps ir oficialia valstybės galva – KLR prezidentu.
2013 m. kovo mėnesį susirinksiantis Nacionalinis liaudies susirinkimas (NLS), šalies parlamentas, išrinks šalies prezidentą ir patvirtins naująją Kinijos vyriausybę – Valstybės Tarybą (ministrų kabinetą). Nors parlamentas realiai nefunkcionuoja, jis tiktai patvirtina KKP suvažiavimo sprendimus, NLS, į kurį įeina ir 36 Honkongo atstovai, nebūtinai sprendžia vienbalsiai. Dabartinis prezidentas Hu Jintao buvo išrinktas tiktai 2977 balsais: 3 balsavo prieš, 5 susilaikė. Beje, negalima atmesti, kad minėtas balsavimas buvo iš anksto surežisuotas, kad rinkimai atrodytų labiau demokratiški.
Iki kitų metų kovo užtruksianti „oficialioji dalis“ įteisins tai, kas žinoma iš anksto: KKP CK generaliniu sekretoriumi (taigi ir KLR prezidentu) veikiausiai taps Xi Jinpingas, Valstybės Tarybos pirmininku (taigi premjeru) bus Li Keqiangas.
Kaip jie tvarkosi?
Tiesioginiai rinkimai iš kelių kandidatų KLR vyksta tiktai žemiausiu partiniu ir politiniu lygiu. Taip išrenkami kaimo seniūnai ir pirminių savivaldos grandžių atstovai bei vadovai. Tuo pasirinkimas iš kelių kandidatūrų baigiasi. Aukštesni valdžios ir partijos organai formuojant iškeliant ir balsavimu tvirtinant kompartijos parinktus asmenis.
Tačiau KKP konstitucija (kompartijos įstatai) numato, kad vadovaujantys partiniai darbuotojai gali eiti pareigas tiktai dvi kadencijas po 5 metus.
1949 m. valdžioje įsitvirtinusiems ir KLR įkūrusiems komunistams nebuvo lengva sutvarkyti baudžiamosios ir civilinės teisės sistemas, nes daugelį socialinio gyvenimo dalykų nulėmė tradicijos ir papročiai. Šiandien ir pačios kompartijos vidaus gyvenimui daro įtaką anaiptol ne vien komunistinė ideologija, bet ir kultūrinis Kinijos paveldas, ypač politinė tradicija, kylanti iš Konfucijaus (551 m. pr. Kr. – 479 m. pr. Kr.).
Pavyzdžiui, kandidatai į PNK narius, kurių iki šiol buvo 9, parenkami gerokai iš anksto, jų kandidatūros ilgai derinamos. Derybų procese dalyvauja ir partinius bei valstybinius postus užimantys veikėjai, ir vadinamieji „senoliai“ – buvę aukšti pareigūnai.
Partiniam gyvenimui būdingas uždarumas. Nėra žinoma, kokiu būdu realiai parenkamos, suderinamos ir galutinai patvirtinamos CK, Politbiuro, PNK narių kandidatūros. Viešumoje matomas tiktai daugmaž vieningas rankų pakėlimas KKP suvažiavime. Tačiau Kinijos reikalų žinovai tvirtina, kad partijos viduje vyksta slapti balsavimai ir netgi potencialių lyderių reitingavimas. Pvz., žinoma, kad prieš KKP 17-jį suvažiavimą, vykusį 2007 m. lapkritį, susirinko slaptas CK plenumas, kurio metu kiekvienas narys gavo virš 200 partijos lyderių sąrašą. Buvo prašoma įvardytus asmenis įvertinti pagal jų gebėjimą vadovauti. Gauta informacija buvo apibendrinta, jos pagrindu PNK papildė CK Politbiuro kandidatų sąrašą, kuris ir buvo pateiktas tvirtinti KKP suvažiavimui. Kai kurie šaltiniai teigia, kad paslapties gaubiamame CK plenume po suvažiavimo vyko ne formalus Politbiuro narių tvirtinimas, o atranka, kadangi CK nariams buvo pateiktas ilgesnis sąrašas, negu Politbiure numatyta narių.
Confucius rules!
Tokią politinę praktiką būtų galima trumpai apibūdinti kaip „komunistinį konfucianizmą“. Konfuciškos sąmonės žmonėms būdingas konsensuso siekimas. Manoma, kad reikia patenkinti ne daugumos, o visumos interesus. Todėl sprendimai priimami į derybas įtraukiant visus suinteresuotus asmenis.
Apie konfucianistinę etika persiėmusių nacijų: Kinijos, Taivano, Pietų Korėjos, Japonijos, Vietnamo sėkmę prirašyta kalnai knygų.
Pavyzdžiui, Japonijos verslo kultūrai būdinga tai, kad sprendimus – ypač aukščiausiu bendrovių ar tarpinstituciniu lygmeniu – siekiama priimti bendru sutarimu. Tuo tikslu konsultuojamasi tol, kol pavyksta suformuluoti sprendimą, kuriam yra mažiausiai prieštaraujančių, arba jų išvis nėra. Tokia vadyba yra sudėtingesnė, kadangi reikalauja daugiau ir ilgesnių konsultacijų, tačiau tai atsiperka įgyvendinimo stadijoje, kadangi vykdomi nutarimai, kurie priimti beveik vienbalsiai. Kultūrinė tradicija įpareigoja, kad valdžia būtinai tartųsi su verslo bendruomene net ir nereikšmingais politikos klausimais.
Demokratinio konfucianizmo pavyzdys – Japonijos liberalų demokratų partija, kuri beveik be pertraukos valdė šalį nuo 1955 m. iki 2009 m. – tai yra 54 metus. Jos patirtis galėtų įkvėpti visus vienpartinės demokratijos šalininkus.
Nors KKP valdymo metodai nėra skaidrūs, tačiau negalima sakyti, kad jos vadovybė slepia savo planus – tik mokėk skaityti.
Kuria kryptimi suks KLR, atskleidė pats potencialus tos šalies prezidentas Xi Jinpingas. Greta visų kitų pareigų jis yra ir Centrinės partinės mokyklos vadovas. Mokyklos leidžiamame žurnale „Studijų metas“ neseniai buvo išsakyta mintis, kad Singapūro politinė sistema yra galimas modelis vykdant politines permainas KLR. Žinoma, kad Xi Jinpingas kelerius metus vadovavo grupei, kuri tyrinėjo Singapūro politinę praktiką, kurios varikliu 1965 m. – 1990 m. buvo Lee Kuan Yew, Singapūro premjeras, etninis kinas.
Atrodo, kad KLR kol kas nelinkusi iškart demokratizuotis pagal 21-ją vietą demokratijos indekse užimančios Japonijos pavyzdį, o komunistų vadovaujama ketina judėti 81-je vietoje esančio Singapūro kryptimi.
