„Daug jai ruošiausi, nes į ringą grįžau po ilgos pertraukos. Tai dar labiau mane motyvavo, buvau pasiilgęs kovų ringo ir norėjau parodyti gerą kovą bei laimėti diržą“, – kvapą po kovos gaudydamas kalbėjo T. Jonkus.
– Olandai prieš finalo kovą jau matavosi diržą. Kaip manai, gal jie tavęs neįvertino?, – paklausėme T. Jonkaus.
– Mačiau paskutinę olando kovą ir taktiškai kovojau su juo – reikia naudotis galva. Aklai nesmūgiavau. Tai buvo revanšinė kova, nes prieš pusę metų šiame turnyre mano klubo draugas pralaimėjo jam. Žinojau, kad jis stiprus, bet visi – žmonės ir nenugalimų nėra.
– Kelintame raunde prasikirtai nosį?
– Kažkaip paskutiniame raunde užsižiūrėjau, užsigalvojau ir praleidau. Kažkaip per kovą adrenalinas veikė tai net nejaučiau, kad kažkas nutiko. Bet visko būna, čia toks sportas.
– Kiek jėgų dar buvo likę po kitų dviejų kovų?
– Po antros kovos jau atrodė, kad jų nėra. Bet atėjau į rūbinę susikaupiau, ramiai pasėdėjau, pameditavau ir į ringą išėjau pilnas jėgų, lyg nebūčiau prieš tai kovojęs.
– Ką reiškia tavo amuletas?
– Šį amuletą man parvežė treneris iš Pietų Amerikos džiunglių. Jis man neša sėkmę, saugo ir padeda per kovas. Kiek kartų buvau užsidėjęs, tiek laimėjau kovų.
– Kuris pačiam varžovas buvo parankesnis finale?
– Iš tikrųjų pavojingesnis buvo olandas, bet vokietis buvo nepatogus, nes ėjo į priekį, lyg bulius ir tai išvargino. Olandas buvo aštrus, stiprūs smūgiai, be to prieš paskutinį oponentą – stirpų varžovą laimėjo nokautu. Naudojausi galva taktiškai prieš jį kovodamas ir nugalėjau.
