Norėčiau iš karto nuraminti skaitytoją, jog čia visai nesiruošiu advokatauti D. Kuoliui įprasta to žodžio prasme, nebandysiu per anksti pradėti politinės agitacijos proteguojant vieną ar kitą kandidatą į šį nepaprastai svarbų mūsų politinėje sistemoje postą. Kaip visi žinome, D. Kuolys per visą prabėgusį laiką neteikė nė menkiausio preteksto manyti, jog pats puoselėtų kokius nors planus dalyvauti artimiausiuose LR prezidento rinkimuose.
Dėl to, suprantama, jo pavardės eksponavimas rinkimų temos kontekste gali minėtam asmeniui sukelti visai nepelnytą diskomfortą, įpainioti į nejaukias dviprasmybes, taigi tokių neprašytų advokatų populiarinant pavardę entuziazmas tegu ir nėra blogos valios pasireiškimas, bet savo esme panašus į meškos paslaugą, kuri kartais ne menkiau apsunkina ir trikdo. Kita vertus, kyla įspūdis, jog pastaruoju metu, kažkiek atitolus visuomenę ypač išvarginusiems skandalams, šis garsėjęs savo pasisakymais viešosios erdvės dalyvis taip pat iš dalies atsitraukė, labiau rezervuotai nei anksčiau išsako savo nuomonę. Dar daugiau, - aš taip pat, kaip, regis, dauguma iš mūsų, esu linkęs manyti, jog D. Kuolio šansai laimėti kitų metų prezidento rinkimus nebūtų labai dideli, iš pirmo žvilgsnio žiūrint, yra lygūs tik nuliui su trupučiuku. Taigi ar neklaidiname savęs patys, kalbėdami apie niekur nevedantį kelią?
Įdomiausia čia vis tik tai, jog tokiam temos sukonkretinimui įpareigoja, į minėtą D. Kuolį nurodo kaip tik didžiausi pastarojo oponentai. Gana iškalbinga situacija, jog kaip tik D. Kuolys susilaukė labiausiai intensyvios, kompleksinės, kraštutinai isteriškos oligarchijos pribuvėjų, vadinamųjų valstybininkų, o dar tiksliau tariant, ultrakorupcinės tvarkos kūrėjų kritikos, yra forsuotai koneveikiamas oligarchijos trubadūrų, žeminimas be atvangos įvairiausio plauko pašlemėkų.
Truputėlį keista, jog tokią savotišką ,,garbę“ pelnė žmogus, kuris, nežiūrint savo nusiteikimo kalbėti neaplenkiant pačių skaudžiausių problemų, paprastai su oponentais diskutuoja pakankamai civilizuotai, siekdamas labiau nei kiti išsaugoti bent jau mandagumo nuotrupas. Iš tiesų, šiame žviegimo laipsnį pasiekusiame D. Kuolio tretiravime įsiklausius gali išgirsti prasidėjusios anoje pusėje panikos intonacijas, beveik užuosti prakiurusį baimės kvapą. Į tai vertėtų atkreipti dėmesį kaip į savotišką nuorodą, nes visai galimas daiktas, jog D. Kuolio priešininkai pastarojo potencialą atpažįsta geriau nei pastarojo bendražygiai dėl tos, tarkime, priežasties, kad gyvulinę žmogaus prigimtį siekiantys, baimės vožtuvus atidarantys išlikimo instinktai kartais yra labiau informatyvūs nei įprasti racionalūs paskaičiavimai arba pamatuotas bendraminčių solidarumas. Kita vertus, čia dar būtina patikslinti – kas ir dėl ko tokiu nesuvaldytu pavidalu baiminasi?
Kaip atrodo, šiandien visiems akivaizdu, kad vainikuojantis politinę vertikalę prezidento postas Lietuvoje leidžia labiausiai adekvačiu būdu ir trumpiausiu keliu įgyvendinti išgrynintos politinės valios nuostatas. Tokio posto teikiamos galimybės mūsų padangėje, kaip atrodo bent man, dar nebuvo nė karto išnaudotos pilnutinai, tačiau ryškėja nuojauta, jog 2009 m. LR prezidento rinkimai kardinaliai lems tolesnę šalies raidą: arba užbaigtu, nebeatšaukiamu pavidalu įsitvirtins naikinanti šalies gyvybingumo išteklius korupcinė sistema, arba išryškės valia keisti nusistovėjusią tvarką iš .pagrindų. Prezidento postas šioje situacijoje įgyja nepaprastą reikšmę kaip teikiantis legalų atsparos tašką revoliuciniam visuomenės atsinaujinimui. Lietuva šiandien iš tiesų stovi naujoje ,,arba – arba“ kryžkelėje, kai artimiausių metų įvykiai, galima taip manyti, lems šimtmečio tendencijas – visos pajėgos ir toliau bus metamos klanų interesų įtvirtinimui, paveldimos įtakos stiprinimui, ar – priešingai – pradėsime pagaliau puoselėti tokią tėvynės ateitį, kurioje svarbiausiu reikalu taps kiekvieno žmogaus orumas, teisės ir normalios gyvenimo sąlygos.
Kaip jau turėjau progą pastebėti, D. Kuolio pavardė tarp kandidatų į prezidento postą neminima. Kita vertus, pamėginkime įsivaizduoti kandidatais jau pavadintų šiandien Lietuvoje žmonių (tokių yra visa galerija, į kurią patenkama skirtingais būdais, nebūtinai tiesiogiai parodant pirštu) pasirinkimo kryptį ką tik išryškintos alternatyvos kontekste. Nėra jokios abejonės, jog visi iš minimų pretendentų į kandidatus jau yra pasirinkę nusistovėjusios sistemos įtvirtinimo kryptį, yra pasiryžę visas klanui naudingas deformacijas įteisinti kaip normą. Taigi ir D. Kuolio pavyzdys šiame svarstyme yra įdomus visų pirma dėl to, jog leidžia teoriškai aptarti arba, kitaip tariant, idealiai sumodeliuoti priešingo pasirinkimo galimybę. Žinoma, D. Kuolys yra visai realus žmogus, tačiau jo galimybės tapti artimiausiu metu LR prezidentu yra, taip sakant, teorinio pobūdžio su labai neaiškia sėkmės tikimybe realybėje.
Vienas mano pažįstamas, labai racionaliai mąstantis žmogus, sako, jog šioje situacijoje reikėtų rinktis mažiausiąją iš dviejų blogybių, pavyzdžiui, bankininkams daug pasitarnavusio finansų analitiko kandidatūrą, nepasiduodant, tarkime, buvusio LKP CK instruktoriaus ar panašaus tipo žmogaus vilionėms. Tiesą sakant, aš pats manau truputėlį kitaip, t. y. esu įsitikinęs, jog visados reikia rinktis patį geriausią atvejį, pernelyg nesureikšminant savo pasirinkimo įgyvendinimo realybėje tikimybės. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, būtent tokia pasirinkimo logika lėmė visuomenės pažangą Vakarų kultūroje.
Iniciavusi įvairiapusį progresą Vakarų socialinė mintis savo esme yra platonizmas su nežymiais svyravimais. Savo ruožtu tokių platonizmo motyvų vyravimas rodo kultūros veržlumą, įkarštį bei jėgą, kai rinkimosi iš dviejų blogybių imperatyvas pažymi nuosmukio situaciją, leidžiančią žengti tik degradavimo, sielos anemijos, valios sunykimo pakopomis. Kita vertus, su laiku ne kartą paaiškėdavo, jog tai, ką vadinome realybe, yra tik triukšmas ir dūmai, kai tuo metu idealas kaip tik neretai leidžia atverti naujus tikrovės horizontus ir sukaupti ryžtą.
Dar vienas momentas. Kai senasis ponas ir geraširdis džentelmenas baigs savo kadenciją, visi ,,realūs“ kandidatai į įvaizdžio sferą atneš skurdo ir nevilties įspūdį. Tačiau įsivaizduokime, pavyzdžiui, jog tokia V.Blinkevičiūtė laimėtų rinkimus dvikovoje su D.Kuoliu. Tokiu atveju šis tragikomiškas pensininkų globėjos personažas įgytų vos ne mitologinės būtybės povyzą. Tai būtų didelė pergalė įvaizdžio plėtotės sferoje.
Leiskite baigiant taip pat priminti, jog kažkurių metų LR prezidento rinkimai yra išskirtiniai ne tiek dėl to, jog tąkart išrinktas buvo A.Brazauskas, kiek dėl tos aplinkybės, jog tuose rinkimuose dalyvavo S.Lozoraitis. Šiaip ar taip, D.Kuolio šansai rinkimuose šiandien yra nepalyginamai didesni nei tąsyk besivaržančio su A.Brazausku S.Lozoraičio šansai.
P. S. Kaip sako J.W.Goethe, bijokime savo jaunystės svajonių, nes jos anksčiau ar vėliau išsipildo.
