A. Kubiliui tapus centrine politinio vyksmo figūra, ne tik matomi visiems apsisprendimai bei išviešinti anojo pareiškimai, bet taip pat ir pavieniai, iš konteksto iškrintantys teiginiai, taipogi visai atsitiktinės premjero improvizacijos susilaukia išskirtinio dėmesio. Visgi, kaip atrodo, būtent kažkas panašaus į programinio pobūdžio pareiškimą yra A. Kubiliui neseniai išsprūdę žodžiai apie tai, jog, priėmusi krizės įveikimo planą, Vyriausybė jau naujųjų metų pradžioje ketina inicijuoti ,,nacionalinį susitarimą“. Skamba labai viltingai, primena intriguojantį pažadą, žadina neaiškius išsipildymo lūkesčius, ar ne? Tad leiskite iškart pasiteisinti dėl to, jog čia, išgirdus ausiai mielus užkeikimus ,,nacionalinis“ ir ,,susitarimas“, vis dėlto toliau nesiruošiu praplyšti tarsi ir privalomomis tokiais momentais himno giedojimo intonacijomis, bet kaip tik kviečiu į viską žiūrėti pakankamai rezervuotai, skeptiškai ir atsargiai. Išties, ar toks distancijos modeliavimas, kvietimas šįkart būti atsargiems nėra tik bjaurus apsidraudėlio įprotis, susmulkėjusios oportunistinės dvasios refleksai?
Reikalas tas, jog kaip tik A. Kubiliaus inicijuotas tokio pobūdžio bandymas harmonizuoti nuomones bei rasti bendrą vardiklį, pavadintas Nacionaliniu susitarimu siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, buvo įtvirtintas su pačių įtakingiausių visuomeninės gyvenimo raiškos subjektų pagalba, t. y tokį Susitarimą, rodos, dar 2002 m. pab. pasirašė pagrindinės parlamentinės partijos, įtakingos verslo ir profesinės sąjungos, plataus atstovavimo spektro visuomeninės organizacijos. Dar kartą priminsiu, jog A. Kubilius buvo pagrindinis tokio akto generatorius, idėjos tribūnas. Kita vertus, šiandien skaityti šį patvirtintą autoritetingų atstovų parašais Susitarimą būtų išties pakankamai linksma, jeigu nebūtų be galo graudu. Čia net ne tas atvejis, kai iš didelio debesio esą menkai užderėjo, čia kalbame apie nepaprastai liūdną pavyzdį, kai gyvenimas pasuko visiškai kita, galima net sakyti, diametraliai priešinga pareikštiems lūkesčiams vaga (atkreipiu dėmesį, jog labiausiai andai buvo tuščiažodžiaujama apie bendrąjį visų rūpestį įveikti skurdą ir socialinę atskirtį). Taigi kyla klausimas – kodėl A. Kubilius siekia iš naujo pakartoti tai, kas liūdnos patirties kontekste atrodo taip deklaratyvu, netikra, operetiška? Kodėl mūsų patirtis šia linkme jau nieko nebeišmoko, neleidžia pasistūmėti į priekį, pelnyti atsinaujinimui būtinas išvadas, kodėl esame pasmerkti be pabaigos kartoti to paties tipo klaidas?
Žinia, nuo senų laikų sakoma, jog į tą pačią upę du kartus neįbrisi, tačiau aptariamu atveju, regis, nebuvo įbrista į jokią upę nė vieno karto, nes gyvenimas parodė, jog vadinamasis Susitarimas yra visiškai tuščiavidurė imitacija, vienu metu farsas ir falšas. Iš kitos pusės žiūrint, - tai ypač svarbu pastebėti, - tokio tipo imitacijos kaip šitoji yra savaime iškalbingas faktas, nes nurodo į realybės trūkumą, į iškilusią būtinybę kažkaip pavaduoti realybę, užmaskuoti jos nebuvimą, nulipdyti muliažą. Tačiau prabėgom privalu pažymėti ir tai, jog A. Kubiliaus siūlymai vėl ir vėl pasirašyti tokį Susitarimą nėra kokio nors tipo klastotė ar noras kažką apgauti, tikrai nėra kieno nors piktos valios kultivavimo pasekmė. Visiškai priešingai! Iš tiesų yra taip, jog A. Kubiliaus veikla minėta kryptimi labiausiai akivaizdžiu pavidalu išreiškia mūsų visuomeninės būties gilumines prieštaras, yra savotiška užsisenėjusios problemos indikacija arba, dar kitaip tariant, A. Kubilius subjektyviai siekia įprasminti tai, kas objektyvia savo raiška yra prasmę naikinanti stichija.
Kita vertus, galbūt neatsitiktinai premjeras šįkart apie Nacionalinį susitarimą prabilo drauge paminėdamas Sąjūdžio fenomeną. Tai iš tiesų keičia perspektyvas. Sąjūdžio istorija, regis, yra nepaprastai iliustratyvus, ypač parankus pavyzdys, kai siekiame paliudyti tą sąmonės aktualizacijos būseną, kurią garsieji Vakarų tradicijos mąstytojai vadino Visuomenės sutartimi.
Labai elementariai tariant, Visuomenė sutarties teorija kaip svarbiausiąją valstybės gyvybingos raiškos prielaidą nurodo daugiau ar mažiau įsisąmonintą daugumos žmonių sutikimą, jog politinis ir teisinis visuomenės organizavimas yra būtinas dėl paties visuomeninio santykio išsaugojimo reikalo, siekiant užtikrinti oresnio egzistavimo sąlygas. Visuomenės sutartis yra norma, pažyminti valstybės legitimumą tokia idealiai modeliuojama situacija, kai kiekvienas žmogus valstybėje kaip bendros valios sudėtyje atpažįsta savosios individualios valios dalį. (Mechanicistinis požiūris arba, tarkime, matematinė idealizacija čia, regis, leidžia kraštutinai išgryninti, maksimaliai nuskaidrinti dalykų padėties esmę.) Žinoma, kalbant apie Sutartį šia antrąja, t. y. labiau universalia prasme, iš karto reikia pastebėti, jog tokia Sutartis nėra joks empirinis faktas kaip kažkoks (toks ar kitoks) vienkartinis aktas. Galbūt net galima pasakyti taip, jog tokia Sutartis yra transcendentalinė demokratinės valstybės teisėtumo sąlyga, kurios negalima sutapatinti su jokiu konkrečiu pavyzdžiu. Iš tiesų, jau anksčiau užsiminiau, jog nacionalinių susitarimų vajai su bandymais ritualizuoti ,,pasirašymo faktą“, regis, kaip tik signalizuoja apie tai, jog mūsų politinė ir teisinė sistema patiria giluminę eroziją būtent dėl Sutarties pilnutinio visuotinumo prasme paseklėjimo (didele dalimi tai iš tiesų primena norą pasigaminti protezą, atsisakant sveikų galūnių).
Protingi žmonės šen bei ten kartais atkreipia dėmesį, jog pastaruoju metu ypač aktuali tampa valdžios ir visuomenės dialogo problema. Iš tiesų, mūsų akivaizdoje plečiasi nesusikalbėjimo zonos, didėja valdžios susvetimėjimas žmogui, abipusė alergija, galima pasakyti dar taip, valdžia praranda ,,sutartinį“ balansą, tampa savitiksliu reikalu. Kaip atrodo bent man, valdžios apsisprendimas atnaujinti Sutartį įpareigotų grįžti į pačią nulinės padalos pradžią, metaforiškais žodžiais tariant, į tą karaliaus galvos nukirsdinimo situaciją, kai valdžia dar neturi prigimtinės nuodėmės, yra nekalta arba jau yra pasiruošusi visas kaltes pripažinti bei išpirkti. Taigi Visuomenės sutarties idėja, regis, iš tikrųjų leidžia papunkčiui registruoti tas lietuviškos valdžios susiformavimo aplinkybes, kurios, pastebima, yra susijusios su gyvenimo deformacijomis, iki šiolei riboja žmonių pasitikėjimą vienas kitu, taigi blokuoja mūsų dalyvavimą ,,visuotinėje sutarties apyvartoje“. Kas žiūrint iš šio taško visų pirma krinta į akis?
Be jokios abejonės, visų negatyvių mūsuose nutikimų šioje sferoje motininis provaizdis yra dar nepriklausomos valstybės pradžioje užgimęs signatarų sprendimas dėl išskirtinių privilegijų bei žemės sklypų išimties tvarka pasiskyrimo sau. Vėliau prasidėjęs, naudojantis įtaka, papirkinėjimais ir tarnybine padėtimi, gražiausių teritorijų užgrobimas nebuvo netikėtas dalykas, o tik minėtojo precedento pakartojimas išplėtotu masiniu pavidalu. Kaip atrodo iš šiandienos perspektyvos, Sutarties gyvastingumo palaikymo reikalui butų naudinga anksčiau ar vėliau pabandyti užginčyti tokio paniekinusio tautos pasitikėjimą signataro garbės vardą ir statusą ne tik moraline, bet ir teisine prasme.
Esu įsitikinęs, jog šios teorijos imperatyvas suteikia teisę tuos žmones, kurie inicijavo vadinamojo žemės nuosavybės kilnojimo įstatymo priėmimą ir, užimdami atitinkamas pareigas, pasinaudojo tokio įstatymo teikiamomis galimybėmis staigiai pralobti, prilyginti tautos naikintojams, kurie pokario metais trėmė mūsų žmones į Sibirą. Jeigu žiūrint į pokarį prisimename tragišką individo likimą, užgriuvusias nelaimes, gyvą atskiro žmogaus skausmą, tai antruoju atveju kalbame apie žmogaus sąmonės nesibaigiantį luošinimą, apie valstybingumo idėjos naikinimą žingsnis po žingsnio. Kalbame apie naująją istribytelių generaciją.
Kartais čia net ir atskiras faktas įgyja principo reikšmę. Pavyzdys. Štai ,,Alitos“ privatizavimo istorija parodė, jog, regis, priartėjome prie tos pavojingos ribos, kai valstybės idėja nusidažo ištisine korupcijos spalva. Kalbame apie atvejį, kai korupcija įgyja sisteminį užmojį, o politinė sistema korupcinį pobūdį. Labiausia liūdina tai, jog šioje grandiozinėje korupcijos aferoje dalyvavo kaip tik tos valstybinės institucijos, kurios pagal savo statutą yra įpareigotos kovoti su korupcijos apraiškomis pirmutinėse gretose.
Visuomenės sutarties teorija skelbia, jog nė vienas dalyvis nesiekia tokios Sutarties padaryti griežtesnės kitam, nes esą tokiu atveju griežtumas atsigręžtų prieš jį patį. Kitaip tariant, Visuomenės sutarties teorija neleidžia pažeisti balanso net mikroskopinėmis disproporcijomis. Vardan palyginimo dar kartą, neatsibosdami patys sau prisiminkime, jog šiandien pirmutinių gretų valdžiažmogiai, paraginę taupyti valstybės lėšas visų visuomenės sluoksnių sąskaita, patys nelabai kompleksuodami pasididino sau atlyginimus. Nieko nepasakysi, įdomus atvejis net labiau plačiame kontekste nei mūsų šiandieninio gyvenimo peripetijos.
Taigi ar ne per anksti mes pradėjome pokalbį apie Visuomenės sutartį arba gretinamos prasmės Nacionalinį susitarimą. Tačiau gali būti ir taip, jog tokios mūsų kalbos jau yra beviltiškai pavėlavusios...