Dažnai girdžiu tokius skaitytojų priekaištus Lietuvos gyvenimą aprašinėjantiems apžvalgininkams. Taip rašydami, kokį jos įvaizdį piešiate ir rodote kaimynams, barasi jie. Negi čia jau nieko gero nebėra? Juk gerų dalykų, ir ne retai, pas mus randa net garsūs kitataučiai žurnalistai, o jūs nieko?
Priekaištai gal ir ne visiškai pro šalį. Aišku, kad taip rašydami Lietuvos įvaizdį užsieniui piešiame nekokį. Bet tikrai – ne tyčiomis. Manau, kad visi norėtų rašyti gražiai, sunkiai atkovoto laisvo gyvenimo paveikslą tapyti šviesiomis spalvomis, nes gerų dalykų Lietuvoje yra. Tačiau apžvalgininkai dažniausiai aptaria politinio, ekonominio ir nuo jų priklausančio žmonių buitinio gyvenimo sritis, taip pat sveikatos bei gamtos apsaugos padėtį, mokslo ir švietimo programas bei jų vykdymo struktūrą, kur tų gerų dalykų rasti ne taip jau lengva. Ieškau jų ir aš, tačiau, visus aštuoniolika metų savo nepriklausomos tėvynės gyvenimą stebėjęs, nuoširdžiai ir nemeluodamas nei sau, nei skaitytojams, visapusiškai teigiamai rašyti galiu tik apie sportą ir sportininkus. Tai tėvynainių dalis, Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai nešanti tik garbę, šlovę ir teikianti didelį džiaugsmą. Ar negalime didžiuotis lietuviais sportininkais, kiekvienoje olimpiadoje iš dviejų šimtų dalyvaujančių valstybių laimėjimais net daugiau negu tris ketvirtadalius jų pralenkiančiais? Bent penkių medalių tikimybė laukia įrodymų ir šiais metais rugpjūčio mėnesį įvyksiančioje olimpiadoje Kinijoje. Tarp jų – ir dviejų aukso. Vieną žada jau už du laimėtus pasaulinio garsenybe tapęs disko mėtytojas Virgilijus Alekna, kitą – mūsų krepšinio tvirtovė, jeigu joje galės žaisti amerikiečių NBA žymūnas Žydrūnas Ilgauskas. Tikrai medaliais, nors ir ne aukso, Lietuvą papuoš penkiakovininkai ir irkluotojai. Gal ir plaukikai, dviratininkės? Manau, kad kiekvienam rašančiam miela ir malonu Lietuvos įvaizdžio piešinį šiais deimančiukais padailinti. O kiek garso Lietuvai pasaulyje skardena gal pora tuzinų krepšinio žaidėjų pirmaeilėse Europos komandose. Trys lietuviai net pagrindiniuose penketukuose žaidžia aukščiausioje pasaulinio krepšinio pakopoje Amerikos NBA. Gal apie dešimt lietuvių vadovauja ir lavina Europos krepšinio viršūnių komandas. Šalia jų, kas iš mūsų negirdėjo apie prie šachmatų lentos pasaulinį lygį pasiekusią, vos tik dvidešimt trejus metus perkopusią Čmilytę ir septyniolikmetį lauko teniso žaidėją Berankį? Arba apie ledo šokėjų porą, šio sporto viršūnėse besisukinėjančius Vanagą ir Drobiazko, ir vos ne visada pasaulinėse varžybose pirmąsias vietas laiminčią sportinių šokių žymūnę „Žuvėdrą“. Stebina pasaulį ir mūsų nors ir negausi, tačiau galinga sunkioji atletika. Taip pat būtina paminėti ir olimpiadose medalių nelaiminčius, jose dalyvaujančius kitus lietuvius sportininkus, pranokstančius tūkstančius varžovų iš didžiųjų valstybių. Ir neužmiršti, kad jie visi tokie tapo dėl jų auklėtojų bei vadovų sumanumo, sunkaus darbo bei pasišventimo, bet daugiausia dėl pačių sportininkų asmeninio nusiteikimo dirbti, kovoti ir laimėti. Didelis indėlis čia ir sportininkų organizuotumas, vadovaujančiųjų savo uždavinių, pareigų supratimas bei sąžiningas jų atlikimas. Lietuvos sportininkų vadovai, pvz., Tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas, pasaulyje žinomi ir tarptautinį pasitikėjimą įgiję net už sporto ribų.
Daug gerų pažymių būtų galima rašyti dar ir Lietuvos kultūrininkams, bet dar daugiau, jeigu jiems geriau sektųsi su vadovybėmis. Tuo atveju būtų galima laukti didesnių ir tarptautinių laimėjimų. Pasididžiavimas Lietuvos vardą į pasaulio viršūnes iškėlusia operos soliste Urmana, tačiau kol kas ji tik viena. Į Europos scenas yra įkopęs ir teatras, tačiau irgi daugiau vieno ar kelių gabių žmonių ypatingomis pastangomis. Nedaug už Lietuvos ribų išėjusių nė dailininkų, muzikų, nors talento tikrai netrūksta. Bet ar jiems ugdyti yra sąlygos? Nė vienas iš buvusių kultūros ministrų to tikrai neparodė, ir ne kartą visuomenėje buvo svarstomas šios ministerijos reikalingumo klausimas. Juk kultūra iš esmės yra asmeninis, bet ne masinis gaminys, masinis gali būti tik parodymas, todėl jos kūrybai reikia ne valdymo, bet tik paskatos ir paramos. Ir tokios, kokios patys kūrėjai nori. Tačiau vis tiek Lietuvos kultūrinis gyvenimas yra gyvas visose jos srityse, ir jo nemažai. Lietuvos liaudies kultūros centro puoselėjama lietuvių tautos kultūra ir organizuojami jos masiniai parodymai, ypač profesionalios dainų šventės kartu su tautiniais šokiais spindi šviesiai ir verti didelio pagyrimo. Jo verta ir leidyba: ir knygų, ir spaudos, ir ypač išsiplėtimas į kompiuterių tinklalapius, sudarydamas puikias sąlygas pasaulyje pasklidusių lietuvių tarpusavio ryšiams, bendravimui bei bendradarbiavimui. O spaudos pasauliui – tiesiog rojus.
Vertas dėmesio ir didėjantis visuomenės organizuotumas. Pirmaisiais nepriklausomybes metais ėjęs tiesiog vėžlio žingsniu, dabar, nors ir pamažu, jau pradeda įsismaginti. Nors tautos brandai labai reikalingos jaunimo organizacijos, pvz., ateitininkai, skautai, kudirkaičiai, stovi beveik ten pat, kur prasidėjo, tačiau jų įnašas visgi jaučiamas. Ir kaip gera būtų lietuvių tautai, jeigu bent po nedidelę grupelę jų veiktų kiekvienoje mokykloje, o aukštosiose mokyklose aštuonioliktųjų metų nepriklausomos Lietuvos pavyzdžiu – studentų korporacijos. Čia reikia kažkokios paspirties. Gal kartais ji ateis iš dabar įsteigtos jaunimo politinės grupuotės – kairiųjų leiboristų, skatindama dešiniuosius skautus ir ateitininkus Viktoro Uspaskicho pastangomis suburtiems jauniems jo partinės politikos puoselėtojams nenusileisti?
Nors įsteigtos privačios nevalstybinės organizacijos, pvz. „Kitas pasirinkimas“ bei „Piliečių santalka“ pradžioje žadėjo kažką naujo ir naudingo, bent to iš jų laukė visuomenė, tačiau, keliais atvejais parodžiusios teigiamo judrumo, irgi apsnūdo. Jos turėtų nesiriboti tik Vilniuje gyvenančia šviesuomene, bet galėtų plėstis, paveikiau jungtis į politinį gyvenimą ir apimti visą Lietuvą. Be to, jų reikėtų daugiau. Kaip atspirtinė pilietininkams turėtų susikurti ir tautinių vertybių puoselėtojų grupė. O iš paskiausiu laiku ryškėjančios nuotaikų kaitos matyti, kad tokia grupė galėtų būti ir gausi, ir veikli. Taip pat ar nevertėtų susiburti buvusių Lietuvos laisvės kovotojų ir dėl jos kentėjusių vaikams ir tęsti kovą už tėvų gintas idėjas? Tokių privačių grupuočių Lietuvos visuomenei, daug metų priverstai pūsti į vieną komunistų dūdą, labai reikia. Gerai susiorganizavusios ir įsitvirtinusios jos galėtų turėti daug įtakos ir Lietuvos politikai, kuria dabar visuomenė yra visiškai nusivylusi. Tokia kryptimi Lietuvos visuomenei pajudėjus, apžvalgininkams atsidarytų daugiau erdvės ir temų rašyti. Ir tikriausiai – teigiamai. Nes visi jaučia, kad pokyčių Lietuvoje reikia.
